Buvo buvo, kaip nebuvo…

Var­go pri­spaus­ti ir gy­vū­nai mo­ka su­tar­ti

Al­gir­das ME­CU­TA, vil­ka­viš­kie­tis:

– Kai kai­me nu­si­pir­ko­me so­dy­bą, drau­ge su ja „pa­vel­dė­jo­me“ ir ke­le­tą au­gin­ti­nių – ka­lai­tę bei dvi ka­tes.

Gy­vu­lė­liai bu­vo iš­ba­dė­ję, ypač šuo.

Įsi­ti­ki­no­me, kaip drau­giš­kai gy­vū­nai ga­li su­gy­ven­ti. Ka­tė be šei­mi­nin­kų li­ku­siai iš­ba­dė­ju­siai ka­ly­tei ne­šė pe­les ir kur­mius, kad ta tu­rė­tų ką ės­ti.

Ma­čiau pa­ts sa­vo aki­mis, kaip ka­tė at­ne­šė pe­lę ir pa­me­tė ka­lai­tei, o ši ją suė­dė.

Juo­kin­ga bu­vo, kai vie­ną kar­tą ta pa­ti ka­tė pe­lę at­ne­šė… ir man. Pa­dė­jo prie ko­jų ir pa­si­trau­kė į šo­ną: val­gyk, šei­mi­nin­ke, gal ir tu al­ka­nas?..

Tik­rai gra­žu – žmo­nėms ga­li­ma iš gy­vū­nų tik pa­si­mo­ky­ti, kaip var­gui už­klu­pus rei­kia su­rem­ti pe­čius.

O štai da­bar, kai abi au­gin­ti­nės yra so­čios, tai pe­ša­si tar­pu­sa­vy­je: ka­ly­tė nuo ka­tės gau­na „į spran­dą“, nors anks­čiau gy­ve­no kaip vie­na šei­ma.

Gra­žus bu­vo ir ki­tas epi­zo­das. Lapk­ri­čio pa­bai­go­je, kai jau ša­lo, ka­lai­tė at­si­ve­dė du šu­niu­kus. Pas­te­bė­jo­me, jog vos tik ka­ly­tė iš­bė­ga iš tvar­to, į tvar­tą pa­knops­tom le­kia viš­ta. Iš pra­džių ne­sup­ra­to­me, kas čia vyks­ta.

Ogi žiū­rim – į tvar­tą at­bė­gu­si viš­ta at­si­tu­pia ant šu­niu­kų ir šil­do, kad šie ne­su­šal­tų…