Kodėl mes turime atleisti?

Tur­būt kar­tais pa­sa­ko­te ar­ba daž­nai gir­di­te ki­tus sa­kant: „Aš at­lei­siu, bet neuž­mir­šiu.“ Ar mes tu­ri­me už­mirš­ti taip pat, kaip ir at­leis­ti? Ar už­mirš­ti ne­bū­tų kvai­la?

„Jūs esa­te gir­dė­ję, jog bu­vo pa­sa­ky­ta: my­lėk sa­vo ar­ti­mą ir ne­kęsk prie­šo. O aš jums sa­kau: my­lė­ki­te sa­vo prie­šus ir mels­ki­tės už sa­vo per­se­kio­to­jus, kad bū­tu­mė­te sa­vo dan­giš­ko­jo Tė­vo vai­kai; jis juk lei­džia sa­vo sau­lei te­kė­ti blo­gie­siems ir ge­rie­siems, siun­čia lie­tų ant tei­sių­jų ir ne­tei­sių­jų“ (Šven­ta­sis Raš­tas, Nau­ja­sis Tes­ta­men­tas, Ma­to 5, 43-45). Pats Vieš­pats kvie­čia my­lė­ti net sa­vo prie­šus ir yra kant­rus su vi­sais. Ar tai leng­va? Pri­pa­žin­ki­me, kad ne­leng­va my­lė­ti prie­šus, dau­ge­lis esa­me lin­kę ge­riau at­ker­šy­ti ar pan. Leis­ki­te man pri­si­min­ti žo­džius: „… ir at­leisk mums mū­sų kal­tes, kaip ir mes at­lei­džia­me sa­vo kal­ti­nin­kams.“ Šie žo­džiai yra iš mums vi­siems ge­rai ži­no­mos mal­dos „Tė­ve mū­sų“. Jei­gu mes ne­mo­ka­me at­leis­ti, ar mums bus at­leis­ta?

Ke­le­tas pra­kti­nių žings­nių pa­dė­tų at­ras­ti ke­lią į ge­res­nius san­ty­kius ir ra­my­bę sa­vy­je:

• 1 žings­nis: Ko­dėl jūs esa­te pik­tas ant šio as­mens? Jūs ne­pa­ti­kė­tu­mė­te, kiek žmo­nių yra pik­ti dėl kaž­ko ir net neat­si­me­na ko­dėl. Iš­sit­rau­ki­te po­pie­riaus la­pą ir už­ra­šy­ki­te, ko­dėl jūs esa­te su­py­kęs. Tai ga­li bū­ti vie­na prie­žas­tis ar­ba vi­sas jų są­ra­šas. Už­si­ra­šy­ki­te vi­sa tai.

• 2 žings­nis: Ge­ri da­ly­kai. Ant ki­tos po­pie­riaus da­lies ra­šy­ki­te vi­sus ge­rus da­ly­kus, ku­riuos žmo­gus, ant ku­rio pyks­ta­te, yra jums pa­da­ręs. Bū­ki­te tik­ri, kad tai – „ge­rų at­si­mi­ni­mų“ są­ra­šas.

• 3 žings­nis: Kaip aš pri­si­dė­jau prie to? Ant tre­čios po­pie­riaus da­lies ra­šy­ki­te, kaip jūs gal­būt pri­si­dė­jo­te prie šio konf­lik­to. Ra­šy­da­mi bū­ki­te do­ri ir są­ži­nin­gi.

• 4 žings­nis: Pa­mąs­ty­ki­te… Žvelg­da­mi į vi­sas tris la­po da­lis pa­gal­vo­ki­te: gal­būt tas žmo­gus su ju­mis taip el­gė­si dėl bai­mės, kan­čios ar dar kaž­ko. Pa­gal­vo­ki­te, kaip ge­rai jau­čia­tės, kai jums at­lei­džia ar­ba jūs at­lei­džia­te ki­tiems. Neat­leis­da­mi mes la­biau­siai ken­kia­me sau pa­tiems. Pri­pa­žin­ki­te, kad at­lei­dę vis­ko iš kar­to ne­pa­mir­ši­te, nes esa­te ne kom­piu­te­ris, kai pa­spau­dus „de­le­te“ kla­vi­šą vis­kas dings­ta. At­leis­ti ir pa­mirš­ti nė­ra leng­va, bet bent jau priim­ki­me spren­di­mą at­leis­ti.

• 5 žings­nis: Dar kar­tą pa­kar­to­siu: at­leis­da­mi ki­tiems, mes at­ve­ria­me ke­lią pa­tys pa­tir­ti at­lei­di­mą. Mes ga­li­me ki­tiems at­leis­ti tik pa­tys su­pras­da­mi, kiek mums daug yra at­leis­ta. Ką pa­sė­si, tą ir pjau­si – ši tai­syk­lė vei­kia ir šiuo­se san­ty­kiuo­se…

To gal­būt jums neuž­ten­ka? Gal­būt rei­kė­tų su­si­ras­ti kny­gų šia te­ma. Man at­ro­do, kad vie­na iš ge­riau­sių kny­gų bū­tų Šven­ta­sis Raš­tas. Is­to­ri­jos, esan­čios ja­me, mo­ko apie Die­vo kant­ru­mą su mu­mis ir iš Jo ga­li­me mo­ky­tis, kaip bū­ti kant­riems bei at­lai­diems. Pir­miau­sia mums rei­kia su­pras­ti, kad neat­leis­da­mi ar ker­šy­da­mi mes pa­kenk­si­me sau pa­tiems ir tik po to ki­tiems. Nea­py­kan­ta, neat­lei­di­mas, ne­ri­mas, pyk­tis, kerš­tas, pa­vy­das griau­na mū­sų emo­ci­nę, dva­si­nę, psi­cho­lo­gi­nę ir fi­zi­nę svei­ka­tą.

Ar my­li­me prie­šus, ar leng­vai at­lei­džia­me tiems, kas su­ke­lia pyk­tį ir kerš­tą? Kvie­čiu pa­gal­vo­ti, kur nu­ves mū­sų po­žiū­ris į šiuos klau­si­mus. Nuo­šir­džiai lin­kiu dau­giau at­lai­du­mo, šyp­se­nų, ge­ru­mo, kant­ru­mo vie­ni ki­tiems.

Arū­nas ČER­KE­SAS

Ad­ven­tis­tų baž­ny­čios
pa­sto­rius