Atodangos

Ru­sai atei­na…

Jau kiek die­nų iš Va­ka­rų pu­sės kaž­kas dun­da ir dun­da… Kar­tais lė­čiau, kar­tais smar­kiau, kad net oras su­vir­pa, pa­sku­ti­niai la­pai nuo me­džių pa­by­ra. Mū­sų ma­žas šu­ne­lis Sprai­tas, ne di­des­nis už stam­bų ka­ti­ną, vos tik ore su­dun­da, už­ver­čia snu­ku­tį į dan­gų ir ima pik­tai ska­ly­ti. Jam la­bai ne­pa­tin­ka tas dun­de­ni­mas. Šuo įsi­ti­ki­nęs, kad tai per­kū­ni­ja, ku­rios pa­niš­kai bi­jo. Per­kū­ni­jos me­tu jis vi­suo­met pik­tai ap­lo­ja dan­gų ir, pa­bru­kęs uo­de­gą, ne­ria į sa­vo bū­dą.

Žmo­nėms taip pat ne­pa­tin­ka tas grės­min­gas to­li­mas dun­de­ni­mas. Jis pri­me­na ka­rą. Kaip to­je ly­riš­ko­je ru­siš­ko­je dai­no­je, kur ka­ro ve­te­ra­nas sap­nuo­ja ka­rą: „Pra­bun­du aš vi­dur­nak­tį ir spė­lio­ju, ko­dėl vir­pa lan­gų stik­lai. Ar tai per­kū­ni­ja, ar praė­ju­sio ka­ro ai­dai?“ (lais­vas ver­ti­mas).

O gat­vė­je, prie na­mų var­te­lių, sto­vi du se­ni drau­gai ir taip pat ap­ta­ri­nė­ja tą dun­de­ni­mą.

– Ži­nai, kas čia taip dun­da? – klau­sia vie­nas.

– Na­gi ru­sai atei­na… – gud­riai pri­mer­kęs akis aiš­kiai iš bi­čiu­lio šai­po­si ant­ra­sis. – Gir­di? Jau gar­siau. Gal per Še­šu­pę ruo­šia­si kel­tis, tai Nau­mies­tį ap­šau­do…

– Ką tu čia nie­kus tauš­ki? Kaip atei­na? Jie gi nie­kur ir ne­bu­vo išė­ję, tik sa­vo tan­kus ir pa­tran­kas į ki­tą Še­šu­pės kran­tą prieš dvi­de­šimt me­tų iš­ri­de­no, o pa­tys pa­si­li­ko iki šiol.

– Tu man ne­sa­kyk, – pa­prieš­ta­ra­vo pir­ma­sis. – Kiek čia jų Lie­tu­vo­je ir be­li­ko? Dau­ge­lis pa­skui tan­kus ir pa­tran­kas iš­si­kraus­tė į sa­vo tė­viš­kę. Ne­pa­ti­ko jiems la­bai gar­sios lie­tu­viš­kos pa­trio­ti­nės dai­nos.

– O man jų dai­nos pa­tin­ka: ir liau­diš­kos, ir est­ra­di­nės… Sa­kai – ma­žai pas mus sla­vų be­li­ko, bet už­tai ko­kie! Pa­žiū­rėk, kaip V. Us­pas­ki­chas gro­ja, šo­ka ir su Ir­ma dai­nuo­ja. Ko­kią stul­bi­nan­čią kar­je­rą Lie­tu­vo­je pa­da­rė – nuo ei­li­nio me­ta­lo su­vi­rin­to­jo iki Sei­mo na­rio, mi­nist­ro, eu­ro­par­la­men­ta­ro. O V. Ro­ma­no­vas? Kiek spor­to klu­bų tu­ri ir dar šo­kių kon­kur­są lai­mė­jo, nu­šluos­tė televizijos išreklamuostiems fa­vo­ri­tams no­sį. Tik va, į Lie­tu­vos Pre­zi­den­to po­stą jo kol kas ne­pra­lei­do. Sa­ko – dar anks­ti.

– Ką tu čia man pa­sa­ko­ji apie tuos ru­sų mi­li­jo­nie­rius!.. Tar­si sa­vų tu­rė­tu­me ma­ža. Sei­me be­ne treč­da­lis mi­li­jo­nie­riais pa­ta­po, kai tik ėmė­si rū­pin­tis mū­sų vi­sų rei­ka­lais. Spau­da ra­šo, kad jie su mū­siš­kiais oli­gar­chais la­bai drau­gau­ja. Ir rin­kė­jai tur­tin­gus žmo­nes my­li, to­dėl ir ren­ka į val­džią. Gal ir vi­sus pi­lie­čius pa­da­rys tur­tin­gus. O va Ru­si­jo­je oli­gar­chų ne­my­li. Ten juos so­di­na į ka­lė­ji­mą. Kiek me­tų Lie­tu­vo­je lai­min­gai pra­gy­ve­no toks V. Kas­tu­je­vas: ir fut­bo­lo klu­bą tu­rė­jo, ir ge­rą vers­lą, bet tik nu­vy­ko į Mask­vą pa­si­sve­čiuo­ti ir iš­kart drau­gai jį į be­lan­gę ke­tu­riems me­tams už­da­rė. Li­ko Vil­niaus pa­kraš­ty­je, miš­ko ap­sup­ty­je, nuo­sta­būs jo stik­lo rū­mai, gra­žuo­lė žmo­na su ma­žais vai­kais ir mi­li­jo­nai. Ir tai jam dar ge­rai bai­gė­si! Tik­ram kau­nie­čiui, gar­siam spor­to me­ce­na­tui Š. Kal­ma­no­vi­čiui Mask­vo­je vi­sai liūd­nai bai­gė­si. To­dėl ir ne­si­ver­žia į sa­vo pro­tė­vių ša­lį Lie­tu­vo­je pui­kiai įsi­tai­sę ru­sų tau­ty­bės Lie­tu­vos pi­lie­čiai. Kaip pa­vyz­dį ga­li­ma pa­mi­nė­ti kad ir J. Bo­ri­so­vą. Kiek me­tų mū­sų mig­ra­ci­jos tar­ny­ba sten­gia­si tą ka­ro la­kū­ną iš­pra­šy­ti iš Lie­tu­vos – ir nie­kaip. Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­tas jį jau ka­dais pa­skel­bė per­so­na non gra­ta. Ir kas iš to? Teis­mų spren­di­mai sa­ko, kad po­nas J. B. tu­ri tei­sę gy­ven­ti Lie­tu­vo­je ne­tgi prieš jos val­džios ins­ti­tu­ci­jų va­lią. Iš­ky­la klau­si­mas: kie­no va­lią ta­da vyk­do teis­mai?

– Na, apie tuos tur­tuo­lius tu ir įsi­va­žia­vai. Ne­gi pa­vy­di? Gir­di, kaip smar­kiai anoj pu­sėj dun­de­na. Sa­kau, kad ru­sai atei­na. At­neš naf­tos, du­jų ir pi­gios „vod­kos“. Tai pa­gy­ven­sim…

Na ir žal­tys tas bi­čiu­lis! Pui­kiai ži­no, kas ten už Še­šu­pės tran­ko­si, o vis lie­žu­vį ga­lan­da. Juk ten, ana­pus upės, ru­sų ka­rei­vė­liai po dumb­ly­nus man­ko­si, se­nas pa­tran­kas pra­šau­do, kad vi­sai neuž­rū­dy­tų. Ži­nia, kiek jie to ge­ro dar tu­ri: iš­mes­ti į lau­žą gai­la, o pirk­ti nie­kas ne­per­ka. Net dy­kai nei­ma.

Vy­tas DRU­NIS