Vilkaviškietės pomėgiai – stalo žaidimai ir rankdarbiai

Eglė MIČIULIENĖ

Vie­nas di­džiau­sių Vil­ka­viš­ky­je gy­ve­nan­čios Ger­tos Le­ke­šy­tės po­mė­gių – sta­lo žai­di­mai. Mer­gi­na pri­klau­so Kau­no sta­lo žai­di­mų klu­bui, tad pa­na­šų klu­bą no­rė­tų įsteig­ti ir Vil­ka­viš­ky­je.


Kvie­čia su­si­bur­ti

Sta­lo žai­di­mus G. Le­ke­šy­tė pa­mė­go jau se­niai – žai­džia ir drau­gų kom­pa­ni­jo­se, ir su tė­vais.

„Iš pra­džių žai­dė­me „Mo­no­po­lį“, „Alias“ ir ki­tus vi­siems ži­no­mus žai­di­mus. Ta­čiau po kiek lai­ko jau no­rė­jo­si ras­ti kaž­ką įdo­mes­nio. Su drau­gu in­ter­ne­te su­siieš­ko­jo­me, jog Kau­ne vei­kia sta­lo žai­di­mų klu­bas „He­xa­go­nas“. Nuė­jo­me ten ir jau maž­daug me­tus esa­me jo na­riai. Šiuo me­tu klu­bas ren­ka­si Kau­no įgu­los ka­ri­nin­kų ra­mo­vė­je, ta­čiau ne­re­tai sta­lo žai­di­mų mė­gė­jus prii­ma ir įvai­rios ka­vi­nės. Šį klu­bą su­da­ro apie 20–30 įvai­raus am­žiaus na­rių: stu­den­tų, dar­buo­to­jų ir net be­dar­bių. Jie ren­ka­si kar­tą ar du per sa­vai­tę ir pui­kiai lei­džia lai­ką prie žai­di­mų sta­lų. Tink­la­la­py­je www.he­xa­gon.lt ga­li­te ras­ti ne tik in­for­ma­ci­jos apie šį klu­bą, bet ir ke­le­to sta­lo žai­di­mų ap­ra­šy­mų“, – pa­sa­ko­jo Ger­ta.

Mer­gi­na no­rė­tų su­bur­ti ir sta­lo žai­di­mus mėgs­tan­čius vil­ka­viš­kie­čius. Tie­sa, pa­tal­pų šiam tiks­lui kol kas nė­ra, bet Ger­ta jas ti­ki­si ras­ti. Tuos, kas no­rė­tų iš­ban­dy­ti šį sma­gų lais­va­lai­kio lei­di­mo bū­dą ar net pa­siū­ly­ti jam pa­tal­pas, G. Le­ke­šy­tė kvie­tė pa­ra­šy­ti trum­pą­ją ži­nu­tę (tel. 8 657 75 440) ar­ba elekt­ro­ni­nį laiš­ką ad­re­su: gor­go­nas.sz@gmail.com.


Mo­ko mąs­ty­ti

Pa­sak G. Le­ke­šy­tės, sta­lo žai­di­mai pa­de­da ne tik ge­rai pra­leis­ti lai­ką, bet ir sma­giai pa­si­juok­ti, pa­suk­ti gal­vą, mo­ko pa­gal­vo­ti į prie­kį, la­vin­ti stra­te­gi­nį, eko­no­mi­nį mąs­ty­mą.

„Dau­ge­lis žmo­nių ap­si­ri­bo­ja pa­čiais po­pu­lia­riau­siais – pre­ky­bi­niu žai­di­mu „Mo­no­po­lis“ („Mo­no­po­ly“), ka­ri­niu žai­di­mu „Ri­zi­ka“ („Risk“) ar ži­nių pa­si­tik­ri­ni­mo žai­di­mu „Lie­tu­va“. Vie­nas iš ži­no­mes­nių Lie­tu­vo­je yra eko­no­mi­nis žai­di­mas „Ka­ta­no sa­los nau­ja­ku­riai“ („The Sett­lers of Ca­tan“), Vil­niu­je net or­ga­ni­zuo­ja­mi šio žai­di­mo tur­ny­rai. Ta­čiau yra dar dau­gy­bė įdo­mių žai­di­mų – tik rei­kia juos iš­ban­dy­ti“, – pa­sa­ko­jo mer­gi­na.

Ger­ta tvir­ti­no, jog sta­lo žai­di­mai skir­ti ne tik vai­kams: žais­ti ga­li­ma nuo 7 me­tų iki ne­ri­bo­to am­žiaus. Ne­re­tai jau­nes­nio am­žiaus žai­dė­jai nu­ste­bi­na pa­ty­ru­sius sta­lo žai­di­mų mė­gė­jus sa­vo su­ma­nu­mu, ne­stan­dar­ti­niais spren­di­mais.

Tai nė­ra ir azar­ti­niai žai­di­mai.


Įvai­raus po­bū­džio

Šiuo me­tu par­duo­tu­vė­se ga­li­ma ras­ti pa­čių įvai­riau­sių sta­lo žai­di­mų: ka­ri­nių, stra­te­gi­nių, eko­no­mi­nių, fan­tas­ti­nių, lo­gi­nių, vaid­me­nų, mi­to­lo­gi­nių, is­to­ri­nių ir ki­to­kio po­bū­džio.

Po­pu­lia­rie­ji žai­di­mai „Mo­no­po­lis“ ar „Ri­zi­ka“ G. Le­ke­šy­tei ir jos bend­ra­min­čiams yra ma­žiau įdo­mūs, nes juos žai­džiant ne­rei­kia daug gal­vo­ti – sėk­mę dau­giau­siai le­mia at­si­tik­ti­nu­mas, iš­rie­dė­jęs kau­liu­ko skai­čius.

O, pa­vyz­džiui, eko­no­mi­nis žai­di­mas „Puer­to Ri­kas“ („Puer­to Ri­co“), koo­pe­ra­ci­nis „Vai­duok­lių is­to­ri­jos“ („Ghost sto­ries“) Ger­tą ža­vi tuo, jog čia daug le­mia žai­dė­jo ge­bė­ji­mas mąs­ty­ti, su­ktis iš pa­dė­ties.

Tie­sa, sta­lo žai­di­mai kai­nuo­ja ne­ma­žus pi­ni­gus. Ge­ro žai­di­mo kai­na, anot Ger­tos, pra­si­de­da nuo 100 li­tų, o per­kant pa­pil­dy­mus ji dar la­biau išau­ga. Ta­čiau G. Le­ke­šy­tė to­kių žai­di­mų tu­ri per tris de­šim­tis – tiek, kad klu­bo pra­džiai tik­rai už­tek­tų.


Žai­dė pu­sę pa­ros

Pa­čiai Ger­tai la­biau­siai pa­tin­ka žais­ti eko­no­mi­nius žai­di­mus, ku­rie su­si­ję su pi­ni­gų val­dy­mu, ga­my­ba, re­sur­sų pa­skirs­ty­mu ir kon­ku­ren­ci­ja.

Vie­nas iš to­kių – vi­sa­me pa­sau­ly­je po­pu­lia­rus „Puer­to Ri­kas“. Mėgs­ta­mas ir gar­sus žai­di­mas „Ener­ge­ti­nė sis­te­ma“ („Po­wer Grid“), kai žai­dė­jai stei­gia elekt­ri­nes, per­ka joms re­sur­sus, į sa­vo tink­lą jun­gia mies­tus ir tie­kia jiems elekt­rą.

Prie kiek­vie­no žai­di­mo yra in­for­ma­ci­ja, ko­kio am­žiaus žmo­nėms jis skir­tas ir kiek lai­ko jį už­trun­ka žais­ti. Kai ku­rie žai­di­mai yra ga­na su­dė­tin­gi ir jau­nes­nio am­žiaus vai­kams „neį­kan­da­mi“.

„Įveik­ti“ skir­tin­gus sta­lo žai­di­mus ga­li už­truk­ti nuo vie­nos iki ke­lio­li­kos va­lan­dų. Mer­gi­na juo­kė­si, kad su ge­ra kom­pa­ni­ja žai­di­mą „Ri­zi­ka“ kar­tą žai­dė dvy­li­ka va­lan­dų.


Ne­ria vą­še­liu

Sta­lo žai­di­mai – tik vie­nas iš G. Le­ke­šy­tės po­mė­gių.

Be jų, Ger­ta tu­ri ir dar vie­ną už­siė­mi­mą: ji da­ro dai­lius rank­dar­bius. Juos pri­sta­to in­ter­ne­te, ve­ža į mu­ges.

Vą­še­liu ne­rian­ti mer­gi­na yra su­kū­ru­si pui­kių ša­lių, skrais­čių, su­knių, ran­ki­nių, pirš­ti­nių, ne­tgi mau­dy­mo­si kos­tiu­mė­lių.

Iš siū­lų ir ka­ro­liu­kų G. Le­ke­šy­tė ga­mi­na ir pa­puo­ša­lus: įvai­raus dy­džio aus­ka­rus, sa­ges, apy­ran­kes bei rie­ši­nes. Ger­ta yra nu­nė­ru­si ne­tgi nuo­ta­kos su­kne­lę ir šis darbas, ko ge­ro, – vie­nas įdo­miau­sių me­ni­nin­kės kūrinių. La­bai ori­gi­na­lus ir vie­nai Kau­no di­zai­ne­rei pa­gal už­sa­ky­mą nu­ner­tas spal­vin­gas pal­tas.

Dau­gu­mą sa­vo dir­bi­nių Ger­ta yra su­kū­ru­si pa­ti. Mer­gi­na su­pran­ta, jog šiuo me­tu rank­dar­bių sri­ty­je eg­zis­tuo­ja ne­ma­ža kon­ku­ren­ci­ja, tad sten­gia­si, kad jos su­kur­ti dar­bai bū­tų ori­gi­na­lūs ir iš ki­tų iš­si­skir­tų sa­vi­tu­mu.

In­ter­ne­to tink­la­la­py­je http://pasipuosk.web.of­fi­ce­li­ve.com ga­li­ma ras­ti di­džią­ją da­lį G. Le­ke­šy­tės dar­bų.