Buvo buvo, kaip nebuvo…

Pa­sa­kyk, ber­ne­li, ar tu ma­no bū­si?..

Nag­lis IL­GŪ­NAS, Did­vy­žių so­cia­li­nės glo­bos na­mų dar­buo­to­jas:

– Ta is­to­ri­ja nu­ti­ko pa­čio­je ma­no dar­bo pra­džio­je, kai tik pra­dė­jau dirb­ti so­cia­li­nės glo­bos na­muo­se, tuo­me­ti­nia­me Did­vy­žių pen­sio­na­te.

Vie­ną die­ną rei­kė­jo pa­siim­ti ga­ra­že sto­vė­ju­sį tar­ny­bi­nį au­to­mo­bi­lį. Nu­vy­kau prie ga­ra­žo ir stai­ga, ra­kin­da­mas spy­ną, jau­čiu, kaip kaž­kas man ke­le­tą kar­tų trink­te­li per pe­tį – su to­kia jė­ga, kad be­veik ke­liai su­lin­ko. Ir sa­ko sto­ru bal­su į au­sį: „A tu bū­si ma­no?..“

At­si­su­ku ir ma­tau: sto­vi už nu­ga­ros la­bai įspū­din­go su­dė­ji­mo mo­te­riš­kė. Už ma­ne ge­ro­kai aukš­tes­nė, o stam­bes­nė – gal dvi­gu­bai… Ir vėl rim­tu vei­du kar­to­ja tą pa­tį: „A tu bū­si ma­no?..“

Tuo me­tu pen­sio­na­to gy­ven­to­jų dar ne­pa­ži­no­jau, ne­tu­rė­jau su­pra­ti­mo ir kaip su jais rei­kia elg­tis.

Pa­li­kau tuos rak­tus spy­no­je, šo­nu šo­nu – ir din­gau. Po kiek lai­ko, kai mo­te­riš­kė pa­si­trau­kė į ša­lį, nuė­jau ir pa­siė­miau au­to­mo­bi­lį.

Pa­pa­sa­ko­jau šią is­to­ri­ją bend­ra­dar­biams – pa­si­ro­do, ta mo­te­ris dau­gu­mai dar­buo­to­jų taip sa­ko. Ta­čiau rei­kia pa­sa­ky­ti: „Ne, ne­bū­siu ta­vo“, ir ji pa­si­trau­kia.

Vė­liau pa­ts įsi­ti­ki­nau, kad taip ir yra. Ko­ri­do­riu­je su­tik­ta ši pen­sio­na­to gy­ven­to­ja su įspū­din­ga jė­ga dar ne kar­tą man trink­te­lė­jo per pe­tį kar­to­da­ma: „A tu bū­si ma­no?..“ „Ne, – sa­kau, – ne­bū­siu.“ Po to­kių žo­džių ji vi­sa­da ap­si­su­ka ir nuei­na. O pa­juo­kau­ti, kad „bū­siu ta­vo“, ne­ri­zi­ka­vau…