Atodangos

Baltos Kalėdos

„Gruodis. Mieste – sujudimas ligi devinto prakaito. Visuotinės pramogos gavo teisėtą laisvę. Visur skamba didžioji ruoša, lyg tarp Saturnalijų ir kasdienybės būtų koks nors skirtumas. Nėra jokio ir, man regis, nebuvo neteisus tas, kas pasakė, jog kadaise gruodis tęsėsi mėnesį, o dabar – metus.‘‘ (L. A. Seneka)

Išmintingas buvo tas senosios Romos filosofas Seneka, bet ir jis, rašydamas apie didžiąsias gruodžio šventes, negalėjo numatyti, kad ir po dviejų tūkstančių metų, kaip ir jo laikais, jo tolimiems palikuoniams neužteks šventėms vien gruodžio mėnesio. Ir mūsų dienomis šventės tęsiasi ištisus metus. Pradedame švęsti pirmąją metų dieną ir užbaigiame (pradedame) paskutiniąja. „Argi tai blogai?“ – pasakysite. Žinoma, gerai. Geriau būtų, kad dirbti nereikėtų iš viso. Ir kad šventė būtų visuomet su mumis. Juk žmogus ne darbui sutvertas. Juk mes žinome, ką ir be darbo veikti.

Visos šventės yra mielos ir laukiamos, bet Kalėdos – išskirtinės. Gal kad metų pabaiga, kad žmonėms norisi suvesti savo gerų ir blogų darbų balansą – kurių daugiau. Gal kad gimė Dievo sūnus, kuris atnešė mums viltį, jog gyvensime be nuodėmės ir be skausmo. Ir, kaip sakė Poetas, nebus mirties karalijos.

O už lango įsisiautėjo pūga. Žiūrėk, ir atskries ant sniego tumulų, virstančių iš dangaus, Sniego karalienė. Ir pažers į išplėstas iš nuostabos akis ledo kristalų. Ir pasiims sau mūsų bailią drebančią širdį, o jos vietoje įdės ledo gabalą.

Žinoma, kad mes netikime net pačia gražiausia vaikystės pasaka. Deja, mes jau nebe vaikai. Bet iš kur tada tarp mūsų tiek daug žmonių su ledinėmis širdimis? Viešumoje mes deklaruojame atjautą ir meilę artimui savo, bet pamirštame jį, kai jam labiausiai reikalinga kitų pagalba. Prisimename prieš didžiąsias šventes. Skubame grąžinti skolą, bet ji vis tiek auga… Juk rimtos šventės metuose būna tik kelios. Todėl ir metines šventes pradėta ruošti vis anksčiau.

Kažkada paskutinėms metų šventėms – Kalėdoms – imdavome ruoštis prieš tris dienas, vėliau – jau prieš savaitę. Dabar – jau prieš porą mėnesių. Visuotiniam sujudimui toną duoda prekybininkai, pramogų verslo organizatoriai. Šviesos laukimo ir vilties šventė, susikaupimo ir visų praėjusių metų apmąstymo šventė, pavirsta vulgariu balaganu. Visuotinai vyksta valgymo ir gėrimo varžybos – kas daugiau… Ir visai neguodžia aiškinimai, kad tai ne mūsų, lietuvių, tradicijos, o visko persisotinusių Vakarų kultūros įtaka, pamėgdžiojimas.

Spauda rašo, jog Vokietijoje kiekvieno miesto ir miestelio garbės reikalas nors porą mėnesių prieš Kalėdas organizuoti mieste triukšmingas muges. Ir ne vieną, o keletą iš karto. Čia alus ir vynas liejasi laisvai, čia valgytojus vilioja kalnai garsiųjų vokiškų dešrų ir kumpių… Ar prisikimšę pilvus tie ėdrūnai dar prisimena tą, tvartelyje tarp gyvulėlių gulintį, nuogą kūdikėlį, jų nuodėmių Atpirkėją? Vargu, nes prikištam pilvui maldų nereikia, nes sotaus maisto virškinimui išeikvojama visa žmogaus energija. Kai jo skrandis sunkiai dirba – protas poilsiauja, sielos akys užsimerkia.

Bet tikėkime, kad pas mus dar ne taip, kad mes geresni. Juk taip norisi tikėti Kalėdų nakties stebuklais. Ir tie kuklūs dvylika Kūčių vakarienės valgių tarsi patvirtina, jog mes dar nepamiršome savo tautos papročių, savo šaknų. Tikime, kad dar rasime tarpusavyje bendrą kalbą, pajusime artumą. Juk net gyvulėliai, sako, Kūčių naktį meiliai bendrauja, susikalba. Nors kartą metuose prie bendro stalo pamirškime politiką. Pažiūrėkime žmogui į akis iš arti ir pamatysime save.

O už lango taip gražiai sninga. Didžiulės snaigės tyliai leidžiasi ant žemės tarsi nuostabios gėlės. Ir taip norisi, kad šią paslaptingą naktį su sniego tumulais iš dangaus pas žmones nusileistų ne žiauri Sniego karalienė, o angelas… baltas.

Vytas DRUNIS