Kristina VAITKEVIČIENĖ
„Santakos“ redakcijoje viešėjusi parlamentarė, poetė Dalia Teišerskytė su žurnalistais kalbėjosi apie kultūrą, dorumą ir kitas šiuolaikinio žmogaus puoselėjamas vertybes, pristatė savo poezijos knygą „Atodūsiai. Sonetų vainikas“.
Netrumpas pokalbis sukosi ir apie poetės asmeninį gyvenimą bei sunkią vaikystę, ir apie kūrybą bei darbą Seime. Paklausta, ar nepavargo nuo viešumo, žurnalistų, jos skyrybų su vyru detalaus aptarinėjimo, D. Teišerskytė sakė, jog dėl to esanti „pati kalta“. Mat eidama į politiką ji žinojo, kokia yra viešumo kaina, nes pati yra žurnalistė.
Profesija – žurnalistė, darbo vieta – Seime, o pašaukimas – poezija. Kaip įmanoma suderinti tokius tris iš pažiūros nesuderinamus dalykus?.. D. Teišerskytės nuomone, tai – visai paprasta. Kad ir kuo būtum, ką veiktum, visada reikia išlikti doru žmogumi. Tokių, pasak viešnios, mūsų Seime tikrai netrūksta. Tačiau jie užgožti kelių „skandalistų“, kurie ištisai „vaidenasi“ spaudoje, televizijoje ir visur, kur tik įmanoma. Anot parlamentarės, neįmanoma įsigilinti į Seimo darbą, jei jame ištisai nebūni, neseki ir nematai, kas kuo „kvėpuoja“.
Kokybiškos žurnalistikos šalininkė sakė siūliusi ir tebesiūlanti savo paslaugas įvairiems leidiniams, mat labai pasiilgusi žurnalistinio darbo. D. Teišerskytė teigė, jog dirbtų be užmokesčio, vien todėl, kad pajustų seniai užmirštą malonumą pasinerti į publicistinį žanrą. Tačiau visur jos troškimas buvo sutiktas kaip noras nemokamai pasireklamuoti.
Per devynerius darbo Seime metus parlamentarė sakė jautusis gerbiama, nes visada elgėsi garbingai ir stengėsi būti naudinga. Vis dėlto D. Teišerskytė apgailestavo, kad šalyje dar pripažįstamas pigus populizmas, o ne švarus profesionalumas. Todėl valdžioje ir atsiranda neišprusę rėksniai ar norintys pasirodyti skandalistai, kurie savo pigiais pareiškimais užtęsia Seimo darbą ir neleidžia konstruktyviai dirbti.
– Valdžioje turėtų būti daugiau moterų, nes jos daug rūpestingesnės ir atidžiau atlieka savo darbą, – sakė D. Teišerskytė. – O kad Lietuvoje yra daug padorių ir dorų žmonių, aš tuo tikiu. Daug tokių esu sutikusi ir dar daugiau, manau, sutiksiu.
Darbas Seime D. Teišerskytei užvėrė kelius rašyti publikacijas, tačiau paliko galimybę bendrauti su žmonėmis „gyvai“ – važinėti po šalies miestus ir miestelius, kalbėtis, išklausyti. Nemažai klausytojų susirenka į dvyliktosios poezijos knygos pristatymus. Savo „Atodūsius“ poetė parašė norėdama įrodyti, jog moteris gali parašyti sonetų vainiką. Mat yra girdėjusi vieno poeto nuomonę, kad tai – grynai vyriškas žanras, vos ne matematika, kur reikia viską apskaičiuoti. Sonetų vainiką sudaro 15 sonetų: antrasis eilėraštis prasideda paskutine pirmojo soneto eilute, trečiasis – paskutine antrojo soneto eilute ir t. t., o penkioliktas sonetas – tai visų keturiolikos sonetų pirmosios eilutės.
Su šia sau iškelta užduotimi poetė susidorojo, tad dabar mintys jau rikiuojasi apie naują knygą.
– Dar nežinau, kas tai bus, kaip viską „suguldysiu“, – kalbėjo D. Teišerskytė. – Tačiau supratau, jog tai bus knyga iš mano ryškiausių gyvenimo prisiminimų. Nuo vaikystės iki šių dienų. Jausmas, kad turiu kažką parašyti, persekiojo jau senokai. Ir neradau ramybės, kol vieną vakarą išsiliejau popieriaus lape: „Svarbiausia – parašyti pirmąjį sakinį…“
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.