V. Juozapaitis: „Pats geriausias saugiklis nuo puikybės – tai mano šeima“

Dainuos apie meilę

Beveik visą vasario mėnesį dešimtyje Lietuvos miestų ir miestelių koncertuos žymiausias mūsų laikų baritonas, ko gero, daugiausiai iš dabartinių Lietuvos operos dainininkų pasiekęs Vytautas Juozapaitis.

Maestro – Lietuvos nacionalinės premijos bei visų pagrindinių muzikos ir teatro apdovanojimų laimėtojas, tarptautinio Luciano Pavarotti vokalistų konkurso, kurio pagrindinis vertintojas buvo pats L. Pavarotti, diplomantas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei Kauno muzikinio teatro solistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, muzikinių TV laidų „Žvaigždžių duetai“ bei „Triumfo arka“ vertinimo komisijų pirmininkas, Vytauto Juozapaičio edukacinio kultūros ir meno centro steigėjas bei vadovas.

Koncertuose, grojant valstybiniam pučiamųjų instrumentų orkestrui „Trimitas“ (dirigentas U. Vaiginis), scenoje matysime ir maestro žmoną, Vilniaus kolegijos Menų fakulteto lektorę, dainininkę Eglę Juozapaitienę, o koncerte Vilniuje dalyvaus ir E. Juozapaitienės vadovaujamas moterų ansamblis „Eglė“.

Simboliška, jog koncertą „Negaliu nemylėti…“ viena gražiausių Lietuvos menininkų porų savo gerbėjams dovanoja būtent vasario – įsimylėjėlių – mėnesį. Taip dainininkai dar kartą primena, jog svarbiausia kiekvieno – ir paprasto žmogaus, ir žvaigždės – gyvenime yra meilė bei darna.

Apie meną

– Be muzikos, kokią meno rūšį dar vertinate?

– Teatrą, kuris be muzikos neįsivaizduojamas… Ir operą, ir dramą. Čia neapsieinama ir be literatūros: tai pjesė, operos libretas, grįstas romanu ar poema. O kur Jūs matėte teatrą, kuriame nebūtų juntama dailininko ranka? Yra scenografija, kostiumai, įvairios butaforinės smulkmenos. Žodžiu, menas, kaip ir talentas, negali būti vienpusis ar išsklaidytas pagal rūšis. Tai yra visuma žmogaus dvasinių vertybių, nuodėmės, gėrio, tamsos, svajonių ir kitų sudedamųjų. Jas sumaišius ir pridėjus intelekto bei darbo gauname rezultatą, kuris yra turiningas ir prasmingas arba ne… Taigi, aš vertinu visa, kas yra Žmogaus sukurta ir turi tęsinį.

– Ar yra rutinos Jūsų darbe ir kaip su ja kovojate?

– Nevadinu to rutina. Tiesiog tai – kasdienis kantrus darbas, be kurio neįmanomas joks rezultatas jokioje gyvenimo srityje. Tai yra procesas, gyvenimo būdas, kurį atėmus nepajustume ir šventės, išgyvenamos koncertuose ar spektakliuose, skonio.

– Kas labiausiai trukdo menininkui?

– Abuojumas ir cinizmas, sklindantis iš nelaimingų žmonių, kuriems Dievulis nedavė amžinųjų dvasinių vertybių suvokimo sampratos.

Apie karjerą

– Kas, Jūsų supratimu, yra charizma?

– Charizma – tai viešo žmogaus gebėjimas be ypatingų pastangų sudominti kitą žmogų ar jų grupę. Išties – tai Dievo dovana (beje, graikų kilmės žodis tą tiesiogiai ir reiškia), kurią privalu naudoti tik kilniems tikslams siekti.

– Ar yra sėkmingos karjeros receptas?

– Žinoma! Tai – darbas. Kasdienis, nesibaigiantis ir reikalaujantis nežmoniškų pastangų bei pasiaukojimo. Tai svarbiausia recepto dalis. Na, o kitos dvi mažytės – tai talentas ir… savybė atsirasti reikiamu laiku reikiamoje vietoje.
(Juokiasi)

– Esate atlikėjas, kurį lydi sėkmė. Ar kada nors būna sunku ir Jums?

– Džiaugiuosi, kad sudarau tokio žmogaus įspūdį. Iš tiesų aš esu maksimalistas – perfekcionistas, nuolat reikalaujantis iš savęs ir dėl to nuolat nepatenkintas savimi. Bet iš savo mokytojų išmokau, kad jei tik menininkas pradeda žavėtis savo kūryba, būtina nedelsiant sustoti…

Apie šeimą

– Daugybę metų Juozapaičių šeimoje buvo tik viena žvaigždė. Kam kilo mintis į didžiąją sceną išeiti ir Eglei?

– Mūsų šeimoje daugybę metų žvaigždė buvo ir yra Eglė. Tai ji yra neišsenkančios energijos, išminties ir meilės šaltinis bei objektas. O mano matomumas viešumoje didžia dalimi priklausė būtent nuo šio žmogaus, kuris savo profesines ambicijas ir žinias padovanojo man. Taigi, didžiojoje scenoje jos dvasia visada buvo drauge su manimi. Na, o dėl jos „išėjimo“ į didžiąją sceną pasakysiu, kad geriau vėliau – negu niekada. Kita vertus, mudu koncertuojame jau daugelį metų. Gal tik ne taip dažnai, kaip norėtųsi.

– Visuotiniais skyrybų laikais esate reta ir maloni išimtis. Koks receptas?

– Ir vėl receptas?.. Na, nebūna tokių receptų. Kiekvienas žmogus išgyvena savo gyvenimą. Neduok Dieve, kai tenka gyventi svetimą. Būtent iš čia ir kyla visos nelaimės.

– Ar lengva gyventi su Jumis?

– Na, šis klausimas skirtas tikrai ne man. Aš pats su savimi iki šiol lyg ir neblogai sutariau.
(Juokiasi)

Apie pagundas

– Esate laikomas vienu simpatingiausių Lietuvos vyrų. Ne taip seniai „Respublika“ Jus išrinko nominacijos „Gražus vyras“ nugalėtoju. Kaip reaguojate į tokius titulus? Jei rimtai, ar nepabosta gerbėjų dėmesys?

– Atvirai pasakius, stebiuosi, kai rimti žurnalistai ir dienraščiai skiria laiką ir spaudos lankus tokiems pokštams… Kita vertus, pasaulis yra toks margas… Todėl visi turi teisę egzistuoti. Taigi, priimu tai kaip parodytą dėmesį man kaip personažui. Na, o dėmesys mano asmeniui negali atsibosti, nes tai yra mano, kaip artisto, profesijos sudėtinė dalis. Kas kita, jei tas dėmesys peržengia sveiko proto ar įstatymo ribas.

Apie ydas

– Ar sutiktumėte atskleisti bent porą savo ydų?

– Yda – kaip yla, maiše nepaslėpsi. Tad jeigu turiu tokių – kiekvienas mato. O jeigu jų nesimato, gal tai ne ydos?
(Juokiasi)

– Yra sakoma: žvaigždė kelis dešimtmečius dirba, kad būtų žinomas, o paskui slepiasi po tamsiais akiniais, kad niekas nepažintų, t. y. įgyja puikybės. Ką manote apie tai ir kaip Jus veikia žinomumas?

– Na, gal taip atsitinka, kai žmogus dirba tam, kad būtų žinomas… Aš visą sąmoningą gyvenimą dirbu savo mėgstamą darbą dėl kūrybinio proceso ir meninio rezultato siekiamybės. Todėl tos problemos (puikybė, „žvaigždžių“ ligos ir pan.) manęs nepalietė. Juolab kad jau antrą dešimtmetį dirbu su kūrybiniu jaunimu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Vilniaus kolegijoje. Tie jauni ir gabūs žmonės „pasikėlusių“ šalia savęs nepakenčia. Pats geriausias saugiklis nuo puikybės – tai mano šeima: jeigu tik pajuntamas koks tolimas diagnozės sindromas, nedelsiant gaunu gerą dozę „vaistų“. Tad stengiuosi gyventi ir elgtis taip, kad mano artimiesiems – žmonai ir dukroms, o dabar jau ir anūkėms – netektų dėl manęs raudonuoti.

Apie politiką

– Atėjo menininkų ir šou verslo atstovų veržimosi į politiką laikai. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?

– Ačiū Dievui, gyvename demokratinėje valstybėje, todėl į kiekvieną žmogų žiūriu vienodai: ar jis būtų ministras, ar šou versle darbuojasi, ar laukus sėja – svarbu, kad to žmogaus darbai nesiskirtų nuo jo minčių ir kalbų. Taigi, bet koks veržimasis ar buvimas politikoje yra kiekvieno žmogaus sąžinės ir atsakomybės reikalas. Na, o mūsų, rinkėjų, pareiga – atsijoti pelus nuo grūdų.

– Ar Jūsų negundė politinės partijos?

– Partija – tai ne mergelė, kuri ką nors turėtų gundyti ar vilioti. Į jas buriasi aktyvūs visuomenės žmonės, kuriems rūpi mūsų valstybės dabartis ir ateitis. Žinoma, kad visada prie idealistų „prisipaišo“ ir niekšai, kurie ir iškreipia demokratijos suteiktą galimybę tvarkytis savo namuose.

Taigi, pagundoms aš tikrai nepasiduodu, o kiekvieną tokią progą ar siūlymą priimu kaip pasitikėjimo išraišką. Tiesa, kol kas tokių partijų, kurios besąlygiškai atitiktų mano pažiūras ir, svarbiausia, jų darbai nesiskirtų nuo pažadų, yra labai nedaug… Na, bet neprarandu vilties, kurią sieju su jaunąja mūsų valstybės piliečių karta.

– Ar studijos Mykolo Romerio universitete nereiškia rengimosi politinei karjerai?

– Teisės mokslų studijos turėtų būti kiekvieno piliečio savaime suprantama siekiamybė. Tik teisiškai išprususi visuomenė yra pajėgi sukurti teisinę valstybę, kurioje būtų gerbiamos ir išpažįstamos pagrindinės žmogaus teisės. O kovai už žmogaus teises nebūtina eiti į politiką. Pakanka nenusisukti nuo neteisybės, paduoti ranką silpnesniam, elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi.

Apie svajones

– Ko dar nepasiekėte?

– Nuskambės gal intriguojančiai, o gal ir naiviai, bet aš niekada nesiekiau to, ką šiandien pasiekiau. Tiesiog visą laiką lipau į statų kalną, nuo kurio matosi daugiau pasaulio. O kai pamatai, koks tas pasaulis didelis, supranti, kad norėtum visko… Deja, visko pasiekti negali. Todėl ir toliau žingsnis po žingsnio lipu į kalną. Gal jau kitą…

Na, o mano žmogiškoji didžioji svajonė šiandien yra mano gyvenimo draugė ir stovi šalia manęs scenoje.

– Ar yra istorinė asmenybė, su kuria norėtumėte pasikalbėti?

– Labai dažnai kalbuosi ir mokausi iš istorinių asmenybių: Mocarto, Verdžio, Bethoveno, Šekspyro, Puškino ir kitų, kuriuos išvardyti būtų sudėtinga. Šie genijai sugebėjo prakalbinti ne tik savo amžininkus, bet ir daugelį ateities kartų.

– Jei sutiktumėte Dievą, ką jam pasakytumėte?

– Man Dievas – tai visų pirma Sąžinė. O su ja mes kalbamės kasdien…