Vištytis – tai sielos būsena

Eglė MIČIULIENĖ

Krašto metraštis

Ar žinote, kad Vištyčio ežeras susiformavo maždaug prieš 12 tūkstančių metų, ištirpus ledynui? Kad didžiausias jo gylis – 50 metrų? Kad Vištyčio dvare 1569 m. gimė Žemaičių ir Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius? Kad regioniniame parke esančiame Drausgirio miške užfiksuota net 18 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų rūšių? Kad Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai per Vištytį nutiesė siaurąjį geležinkelį – „siauruko“ ilgis buvo 23 km?

Daugybė įdomių faktų apie šį unikalų Suvalkijos kampelį užfiksuota „Šaltinėlyje“ – jau trylika metų Vištyčio regioninio parko leidžiamame laikraštyje.

Leidinys išeina kartą per metus ir nemokamai platinamas per šio krašto įstaigas, mokyklas.

„Ką dabar rašysiu?“

„Vištytis man yra būsena – ir tėviškė, ir gyvenimo būdas, ir mano meilė“, – tokie iš šio krašto kilusio karo gydytojo Viliaus Kočiubaičio žodžiai išspausdinti paskutiniame, 2010 gruodį išleistame, „Šaltinėlio“ numeryje.

Ne kiekvienas žmogus sugeba taip gražiai išreikšti savo mintis, tačiau tikrai ne vienas šiam nuostabiam kraštui jaučia panašius jausmus.

Tokiais pat šiltais žodžiais apie Vištytį, jo žmones ir gamtą kalba Regioninio parko vyr. specialistė Rima Gagienė. Ji nuo 1999 metų rūpinasi laikraščio leidyba.

– Laikraštį leidžiate jau antra dešimtis metų. Juk nesate žurnalistai – ar temų nepristingate? – pakalbinome R. Gagienę.

– 1998 m. pradėjusi dirbti Vištyčio regioniniame parke radau išleistus du „Šaltinėlio“ numerius (anksčiau „Šaltinėlis“ buvo leidžiamas du kartus per metus). Jį redagavo Antanas Žilinskas, dabartinis Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius.

Perskaičiusi tuos pirmus du laikraštukus pagalvojau: o ką aš dabar rašysiu?! Juk jau viskas aprašyta, išleista: visos legendos, padavimai, miestelio istorija ir kt.

Tačiau metai eina, viskas keičiasi. Bendrauji su žmonėmis ir atrandi įvairių naujų temų.

Gamtos įdomybės

– Apie ką daugiausiai „Šaltinėlis“ rašo?

– Apie viską: šio krašto gyvenimą, žmones, gamtą.

Prisimenu, kaip atsirado rubrika „Įdomybės“. 1999 metais toks Stasys Vekeriotas iš Pajevonio tvenkinyje prie savo namų žuvaudamas sugavo balinį vėžlį. Žmogus kreipėsi į Regioninio parko direkciją. Buvo įdomu – juk tai labai retas roplys, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Paskui viena Vištyčio gyventoja, tokia Broniukė Dulskienė, atnešė vištos kiaušinį, kuriame rado kitą kiaušinį su lukštu. Tais pačiais metais Sigitas Šilkauskas rado į tinklus įsipainiojusį žieduotą geltonąjį sidabrinį kirą. Išsiaiškinome, kad paukštis iki Vištyčio skrido 58 dienas ir per tą laiką įveikė 1244 km atstumą.

Žodžiu, kas didelį grybą randa, kam neįprastai didelė daržovė užauga ar pražysta įdomus augalas – žmonės kreipiasi į mus.

Daug žinomų žmonių

– Vištytyje įdomi ne tik gamta. Juk šiame krašte užaugo daug žymių žmonių?

– Taip, didžiuojamės jais ir rašome apie tai. Turime Vištytyje nuostabų žmogų – mokytoją Birutę Mardosaitę, įkūrusią Vištyčio mokyklos muziejų. Kaip „Šaltinėlyje“ kažkada ją pavadinau – tai mažo miestelio didis žmogus. B. Mardosaitė yra tarsi Vištyčio metraštininkė: ši moteris sukaupusi visas žinias apie tai, kas kada nors vyko Vištytyje. Jos dėka „Šaltinėlyje“ atsirado rubrika „Žymūs kraštiečiai“.

Pirmiausiai spausdinome B. Mardosaitės parengtą straipsnį apie Vištytyje gimusį žymų Lietuvos dailininką Bronių Leonavičių. Po to – apie skulptorių, medalių kūrėją Juozą Kalinauską, sukūrusį medalį, skirtą krikščionybės 2000 metų jubiliejui paminėti ir padovanotą popiežiui Jonui Pauliui II. Rašėme ir apie pulkininką Liudą Butkevičių, skulptorių Juozą Šlivinską, poetą Petrą Keidošių, operos dainininkę Ireną Ylienę bei kitus.

Vištytis turi ir dar vieną metraštininką – karo gydytoją Vilių Kočiubaitį, tikrą šio krašto patriotą. B. Mardosaitė visas žinias rinko ir rašė ranka, o V. Kočiubaitis turi galimybę tai padaryti globaliau: jis kuria ir rūpinasi Vištyčiui skirtomis interneto svetainėmis. Begalinė šio žmogaus meilė Vištyčio kraštui atveria kitiems žmonėms neišsemiamus žinių lobius.

Begaliniai toliai

– O kas yra Vištytis Jums pačiai? Juk esate kilusi ne iš šio krašto?

– Esu zanavykė, gimusi Lukšiuose, Šakių rajone. Bet baigusi mokslus iškart patekau į Vilkaviškio rajoną ir jis man dabar – labai artimas bei mielas.

O pirma pažintis su Vištyčiu įvyko dar vaikystėje, pionierių stovykloje. Ji buvo įsikūrusi senojoje mokykloje, Vištyčio miestelyje.

Kadangi mano gimtajame Šakių rajone didesnių ežerų nėra, tik keletas „balų“, tai Vištyčio ežeras man paliko didžiulį įspūdį – kaip kažkas didingo ir neaprėpiamo, kaip jūra, prie kurios dar nebuvau nuvažiavusi. Ko gero, tai net gražiau negu jūra: ji išplaukia į horizontą ir išnyksta, o man patinka, kai tolumoje matosi žali ežero krantai.

Ir dabar Vištytis man tikrai nėra vien tik miestelis, kuriame dirbu. Visų pirma, man nepaprastai gražus jo vardas. Lietuvoje švelnių gyvūninės kilmės vietovardžių yra tikrai labai nedaug. Be to, šis miestelis ir ežeras taip apipintas legendomis ir padavimais, kad retas kuris Lietuvos objektas yra tiek daug aprašytas.

Dar man labai įdomūs Vištyčio žmonės, šio miestelio savitumas. Tai – iš senų laikų daugiatautis kraštas. Čia, be lietuvių, buvo ir lenkų, ir rusų, ir vokiečių, ir čigonų… Juk Vištytyje tilpo net keturių religijų maldos namai: katalikų bei evangelikų liuteronų bažnyčios, cerkvė ir sinagoga, kurios griuvėsiai išlikę iki šiol.

Esant tokiam tradicijų ir religijų margumynui, labai sunku išsaugoti etninį tapatumą, savastį. Tačiau tada turbūt atsiranda stipri motyvacija, kai žmonės įsikibę saugo lietuvybę. Manau, taip susikūrė ir regioninio parko folkloro kolektyvas. Nereikėjo eiti per trobas ir ieškoti, kas galėtų dainuoti. Priešingai, buvo būtinybė tokį kolektyvą suburti – juk kiek dainų buvo sukaupusios seserys Teofilija ir Aldutė Gutauskaitės, Česlova Vaščegienė! Jų dainas užrašinėjo ir Liaudies kultūros centras. Nepasinaudoti tokiais turtais būtų nuodėmė.

Kas laukia Vištyčio?

– Deja, Vištytis sensta ir jauni žmonės nebenori grįžti į šį gražų kraštą.

– Tai tiesa. Vištytis iš tiesų tuštėja. Mažai žmonių, gatvelės tuščios, žiemą nykoka. Vasarą miestelis atsigauna, bet tai – jau svetimi veidai. Kita vertus, smagu, kad žmonės pradėjo atkurti senas sodybas. Išpuoselėtos jos Vištytį daro gražų ir patrauklų.

Paskutiniame „Šaltinėlyje“ rašydami apie mūsų krašto jubiliejų klausėme žmonių, kaip jie įsivaizduoja miestelį po 10 metų. Pagrindinis jų noras buvo, kad Vištytis atjaunėtų, namai būtų pilni žmonių.

Štai ką pasakojo vištytietis Levukas Cimermonas: „Liūdna žiūrėti, kaip miestelyje tuštėja namai. Neseniai su žmona suskaičiavome, kad Vištytyje yra per 40 tuščių namų. O pažinojau visus čia gyvenusius žmones. Tuštėja ir kaimai. Daugelis jaunų žmonių nenori dirbti, girtauja. O kaip norėčiau, kad visi gyventų tvarkingai.“

– Nejaugi niekas iš kalbintų žmonių neįžvelgė gražesnės ateities?

– Tas pats V. Kočiubaitis „Šaltinėliui“ sakė: „Manau, kad po dešimties metų Vištytis bus puikus kurortinis miestelis su gerai išplėtota infrastruktūra. Jis pritrauks poilsiautojų ne tik iš Marijampolės regiono, bet ir iš visos Lietuvos.“ Mūsų Regioninio parko direktorius Nerijus Paškauskas tikisi, jog visi žmonės jausis tikri miestelio patriotai ir šeimininkai, atsiras daugiau kaimo turizmo sodybų.

Airijoje gyvenanti Rūta Matveičikienė sakė, kad grįžusi norėtų rasti ne tik mokyklą, bet ir vaikų darželį, sutvarkytas ežero pakrantes.

– Turbūt Vištyčio gyventojams įdomu paskaityti savo miestelio laikraštį?

– Tikrai smagu, kad „Šaltinėlį“ žmonės mielai skaito. Jie jau iš anksto užsuka į direkciją, teiraujasi, paprašo palikti daugiau egzempliorių svetur išvykusiems vaikams, giminaičiams.

Žmonės „Šaltinėlio“ labai laukia, juk tai – leidinys apie jų pačių kraštą.