Laima VABALIENĖ
Po ilgo remonto dar dažais ir medžiu kvepianti J. Basanavičiaus gimtinės troba atvėrė duris pirmam renginiui – Vasario 16-osios istoriniams ir literatūriniams skaitymams.
J. Basanavičiaus gimtinės vedėja Rūta Vasiliauskienė džiaugėsi pasitikdama atvažiavusius bičiulius, kolegas, nuolatinius renginių lankytojus, matydama ir naujų veidų. Tarp svečių buvo ir J. Basanavičiaus premijos laureatai Irena Seliukaitė bei Libertas Klimka, Seimo narys Arvydas Vidžiūnas, rajono Savivaldybės mero padėjėjas Algimantas Mackevičius.
Basanavičynėje tradiciniu tapusiame renginyje ir šįkart susipynė dvi lygiareikšmės dalys: istorinė ir literatūrinė.
Pristatydama viešnios etnologės Gražinos Kadžytės pranešimą „Broliai Jonas ir Vincas Basanavičiai – tautosakos barų darbininkai“ gimtinės vedėja R. Vasiliauskienės priminė, kad šiais metais minėsime jubiliejines J. Basanavičiaus 160-ąsias ir jo brolio Vinco 150-ąsias gimimo metų sukaktis. Ir šie istoriniai-literatūriniai skaitymai, pasak vedėjos, yra pirmas svarbus renginys – paskatinimas prasmingai įamžinti ir deramai paminėti šias datas.
G. Kadžytė savo pranešime aptarė suvalkietiško mentaliteto atspindžius brolių Basanavičių bendravime, jų tautosakos rinkinius, rankraštinį fondą, esantį Lietuvos literatūros ir tautosakos institute. Susirinkusieji įdėmiai klausėsi gyvybingo, brolių laiškų citatomis iliustruoto, jų gyvenimo detalėmis paįvairinto viešnios pasakojimo ir apie tai, kaip buvo užrašinėjamos Ožkabalių dainos bei pasakos.
Dar gilesnis žvilgsnis į asmeninį J. Basanavičiaus gyvenimą buvo antroji, literatūrinė, renginio dalis, atskleidžianti mažiau žinomą jo šeimyninį gyvenimą, supažindinanti su moterimi, kuri J. Basanavičiui buvo vienas svarbiausių žmonių. Gabrielos Eleonoros Mol-Basanavičienės dienoraščio ir laiškų fragmentus įtaigiai skaitė Bartninkų Jono Basanavičiaus vidurinės mokyklos pedagogė Lana Venslovienė bei buvęs
J. Basanavičiaus sodybos-muziejaus darbuotojas Sigitas Plečkaitis. Kompozicija parengta pagal prieš porą metų išleistą G. E. Mol-Basanavičienės dienoraščio ir laiškų rinkinį „Mano Tėvynė – prie jo širdies“.
Subtilus prisilietimas prie gražiausių žmogaus jausmų, visus kalbėjimus lydėjęs muzikinis fonas, jauki nuo krosnies sklindanti šiluma, iš virtuvės besismelkiantis suvalkietiško kugelio kvapas – visa tai vėl padvelkė ta gerąja Basanavičynės dvasia, kuri čia traukia žmones. Kaip sakė J. Basanavičiaus premijos laureatė I. Seliukaitė, atvažiuoti į Ožkabalius nėra kokia nors prievolė. Tiesiog reikia pabūti čia, kad išsivežtum norą sugrįžti. Sugrįžti prie J. Basanavičiaus, prie jo darbų ir idėjų.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.