Atgarsiai

Reikėjo ne lašelinės, o žvakės

Gyvenime mačiau labai panašią situaciją į aprašytą „Santakos“ straipsnyje „Prieš žmogaus gyvenimo rato lemtį bejėgiai net medikai“ (vasario 19 d., Nr. 21). Todėl labai pritariu medikams, kad mūsų žmonės nesugeba susitaikyti su netektimi, net ir puikiai suprasdami, jog mirtis, kaip ir gimimas, yra natūralus procesas, kurio neišvengsime nė vienas.

Man taip pat teko stebėti, kaip į ligoninės Priėmimo skyrių anūkė atgabeno 98-erių metų močiutę. Anūkė tiek „šokdino“ medikus, reikalavo, kad metę kitus ligonius gydytojai skubėtų pas mirštančią senutę, plūdo personalą ir visą medicinos sistemą.

Man, taip pat jau solidaus amžiaus moteriai, buvo apmaudu dėl taip žeminamų gydytojų. Juk jie puikiai suprato, jog tokiu atveju reikia ne lašelinės ar skalpelio, o ramios aplinkos ir žvakės.

Tiesa, išplūsti, grasinimus išklausę medikai senolę tada nugabeno į Reanimacijos skyrių, prijungė deguonies bei kitus gyvybę palaikančius aparatus, kurie dar parą palaikė gyvybę. Tačiau kitą dieną senutė vis tiek iškeliavo į amžinybę. Tuomet pagalvojau, kad žmogaus gyvybė, suprantama, yra neįkainojama, tačiau kažin ar ta para sąmonę praradusiai močiutei buvo tiek verta.

Ne kartą gydžiausi ligoninėje ir niekada nesutikau abejingų, nerūpestingų ar aplaidžiai dirbančių medikų.

Tiesiog mes, pacientai, kartais iš nežinojimo per daug reikalaujame.

Danutė KASULAITIENĖ

Teiberiai

Perskaičiusi „Santakoje“ išspausdintą rašinį „Prieš žmogaus gyvenimo rato lemtį bejėgiai net medikai“, nutariau išsakyti ir savo nuomonę.

Mano anyta gruodžio mėnesį gydėsi ligoninės Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje. Ji gulėjo vienoje palatoje su straipsnyje minima močiute Albina, todėl puikiai žinau, kad senutė tikrai nebuvo tokia tvirta ir gyvybinga, kaip teigia jos giminaičiai.

Ji praktiškai nevaikščiojo ir nesugebėdavo savimi pasirūpinti, todėl jai pagelbėdavo mano anyta ir pas ją ateidavę giminaičiai: nuprausdavo, nukarpydavo nagus, sušukuodavo, padėdavo pavalgyti.

Močiutės Albinos saviškiai ateidavo labai retai. Nuolat matydavau ant spintelės gulinčius vaistų receptus, tačiau medikamentų savaitėmis niekas nenupirkdavo. Todėl keista skaityti, kad dėl senutės mirties saviškiai kaltina neva laiku nesuskubusius medikus.

Pirmiausia reikėtų pasverti, kiek pats padarai dėl savo artimo, o po to kaltinti kitus.

Onutės marti Rasa