Atodangos

„Ne mano rankose esi, gyvenime…“

Tikriausiai nėra Lietuvoje žmogaus, kuris būtų nieko negirdėjęs apie poetą Justiną Marcinkevičių.

Netgi tie, kurie nemėgsta, neskaito poezijos, prieš dvidešimt metų pamatė ir išgirdo poetą. Sąjūdžio Atkuriamajame Seime, tūkstantiniuose mitinguose miestų aikštėse poetas žadino tautiškumą, skelbė meilę gimtai kalbai, Lietuvai ir jos žmonėms.

Ir štai – nėra visų mylimo poeto, tauraus žmogaus. Poetas išėjo oriai ir tyliai – taip, kaip gyveno.

O jo gyvenimo kelias nebuvo iš pat pradžių rožėmis klotas. Kaip pasakojo pats J. Marcinkevičius, pirmą savo knygą jis norėjo parašyti apie tėvą iš šio pasakojimų apie Lietuvos nepriklausomybės kovas. Bet nebuvo net ant ko rašyti. Pabandė būsimasis poetas pats pasidaryti sąsiuvinio lapus iš storo popieriaus nuo cemento ar trąšų maišo, bet rašymui tai nelabai tiko – teko mesti.

Ir vėliau, jau tapęs pripažintu poetu, jis išgyveno dėl valdžios suvaržymų, kai kiekvienas kūrėjas privalėjo atiduoti duoklę svetimos valstybės ideologijai. Į ideologinius rėmus spraudžiama poeto siela kentėjo, jai trūko laisvės kaip oro.

Dar 1981 m. eilėraščių rinkinyje „Vienintelė žemė“, jis rašė: „Kažkas vis dejuoja many, / Dangaus ir žemės balsu! / Pasauly – kaip akmeny – / Šalta, kieta, tamsu. / Paremk mane, o žmogau, / Savimi, tyla, smiltele. / Ar gali kas būti daugiau / Už tai, kas yra šalia?“

Ne ką lengviau buvo poetui ir prieš dvidešimt metų, per patį Nepriklausomybės sąjūdį.

Jis matė, kaip buvę Sąjūdžio vienminčiai vėliau ėmė peštis dėl valdžios. Tie įvairių partijų veikėjai stengėsi patraukti į savo pusę tautos mylimą poetą. Jiems reikėjo jo vardo tarsi vėliavos.

Poetui atsisakius dalyvauti nešvariuose politiniuose žaidimuose, jį imta įžeidinėti, žeminta jo kūryba. Į tai poetas atsakė trumpai: „Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Tuo pačiu sakau, kad sunku, tragiškai sunku lietuviu būti.“

1994 m. pabaigoje, atsiimdamas „Santarvės“ fondo diplomą, poetas su dideliu skausmu kalbėjo apie Lietuvoje įsivyravusias negeroves, žmonių susipriešinimą…

Jau po poeto mirties Seimo pirmininkė I. Degutienė įvertino poeto indėlį mūsų visuomenėje tokiais žodžiais: „Iš eilėraščių ciklo „1946-ieji“, iš „Mindaugo“, „Mažvydo“ ir „Katedros“ mes mokėmės tautos ir valstybės istorijos, mokėmės atpažinti ir išsaugoti žmogiškumą, tautiškumą ir kitas vertybes.“

Visi pritars, kad tai – teisingi žodžiai. Paimkime bet kurį poeto kūrinį, bet kurį eilėraštį – ir kiekvienas rasime tai, ko ieškome: meilę, taurumą, žmogiškumą… Poeto kūryba – tarsi amžinai žydintis sodas, pilnas nuostabiausių žiedų ir vaisių: „Sodas nesulaikomai žydėjo. / Nenumaldomai dvasia raudojo.“

Prieš daugelį metų rašyti poeto žodžiai taip atitiko jo paskutiniąsias dienas: „Ne mano rankose esi, / Gyvenime, takeli baltas, / Visų apleistas dvasios guoli, / Aikštingas kūno kliedesy, / Dangaus liepsnele nedrąsi, / Lyg šaukianti, lyg jau nutilus…“

Užgeso dangaus liepsnelė nedrąsi, poeto kūną priglaudė žemė… Ta pati tėviškės žemė, kurią jis taip mylėjo: „Žemele mano saldi, / Žmogui savo pergalę šviesk…“

Tačiau poeto balsas nenutilo – liko jo knygose, jo eilėse ir mūsų atmintyje. Balsas, pilnas meilės žmogui ir tėvynei.

Vytas DRUNIS