Kelininkai pasižadėjo liepą atsodinti

Birutė NENĖNIENĖ

Graži kovo pradžios diena ilgam laikui nuotaiką sugadino ne tik vilkaviškiečiui Romaldui Radzevičiui. Vyriškis, važiuodamas į darbą Osijos kaime, prie kelio Vilkaviškis–Gražiškiai pamatė nupjautą liepą.

Nesuprantamas poelgis

Kitą dieną žmogus atėjo į redakciją su knyga „Vilkaviškio krašto kryžiai ir kryždirbiai“ (leidinį parengė Vilkaviškio krašto muziejaus muziejininkė Aušra Mickevičienė), kad parodytų joje išspausdintą Uosių ir Osijos kaimų kryžiaus nuotrauką. Kryžių apie 1939 metus pastatė vietos gyventojas Jonas Počas. Pagal seną lietuvišką tradiciją šalia kryžiaus ne kas kitas, o to meto kaimo žmonės pasodino keturias liepas. Dabar viena iš tų liepų nupjauta. Pasak vyriškio, kelininkai tokiu savo veiksmu sudarkė bendrą vaizdą. Ir kodėl tai padaryta savavališkai, nieko neinformavus ir nesuderinus su kaimo bendruomene?

„Kaip žinia, bolševikmečiu ateistai pjovė kryžius, bet atsimenu, kad daugiau kaip prieš trisdešimt metų tiesindami tą kelią šitų liepų ir tarp jų stovinčio kryžiaus vis dėlto nelietė. O juk galėjo sunaikinti sakydami, jog trukdo kelio statybai. Dabar gal būtų nupjovę ir kitas tris, jei nebūčiau pastebėjęs darbininkų ir užklausęs, kodėl taip daro“, – kalbėjo sunerimęs vilkaviškietis.

Pasak jo, darbininkų ir vadovų paaiškinimas, jog liepą nupjovė dėl to, kad trukdė eismo saugumui, jo nė kiek neįtikino. Prie to paties kelio, daug arčiau važiuojamosios dalies, ir dar ties posūkiu, auga daugiau medžių, ne kartą kėlusių grėsmę. Ant kai kurių jų kamienų išlikę randai, liudijantys apie nelaimingus atsitikimus.

„Nesuprantu priežasties, kodėl dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, imtasi pjauti liepas, kurios kaip kokie sargybiniai kryžių išsaugojo penkiasdešimt sovietinio režimo metų“, – nuoskauda dalijosi R. Radzevičius. Pats ne vieną kryžių išdrožęs vilkaviškietis stebėjosi, kodėl dabar atsiranda žmonių, paminančių kitiems brangius, šventus jausmus. Pasak jo, ta kryžiaus vieta yra kaip tiltas iš dvasinės senelių, tėvų praeities, jų gilaus tikėjimo, įdiegto ir pačiam. Apmaudu, kad medį pjovę žmonės nesuprato, jog keturios pakelėje pasodintos liepos nėra paprastai sukišti medžiai. Juk lietuviai prie kryžių sodindavo medžius, kad galėtų vainiko lajos pavėsyje pailsėti ar pasimelsti.

Šis kaimui atminti prieš 70 metų pastatytas kryžius iš apačios jau papuvęs, todėl keturi medžiai jį tiesiog prilaikė, buvo kaip atrama. „Nežinia, koks dabar bus jo likimas“, – apgailestavo žmogus, planavęs pavasarį kryžių pats rekonstruoti.

Įvyko nesusipratimas

Šeimenos seniūnas Gintas Bakūnas, išgirdęs apie šį faktą, sakė turįs vienareikšmišką nuomonę: liepa netrukdė nei eismo dalyviams, nei kelio apsauginei zonai. Žmonės kryžių išsaugojo daug dešimtmečių. Seniūnas prisiminė, jog anais laikais seniūnijos teritorijoje keli seni kaimų kryžiai išbuvo vien dėl to, kad tuometinis kolūkio pirmininkas V. Mikutėnas nedavė nurodymo aplink juos iškirsti suvešėjusių alyvų ar kitokių krūmų.

Pilietiškai nusiteikęs R. Radzevičius nedavė ramybės ir kelininkams. Šie pripažino, jog nesusipratimas įvyko tikrai ne iš blogos valios, bet tai vis dėlto palieka dėmę įstaigai. Vilkaviškio kelių tarnybos viršininkas Alfonsas Štrimaitis ir vyr. meistras Stanislovas Bernotas redakcijai aiškino, kad sunku suvokti, kodėl nemažą darbo patirtį turintys darbininkai, nesuderinę su meistru, o tik tarpusavyje pasitarę, liepą nurėžė, užuot nugenėję tik neišvaizdžias šakas.

Vadovai pažadėjo atitaisyti pavaldinių padarytą klaidą. Pavasariui išaušus bus išrautos nupjautos liepos šaknys ir jos vietoje pasodintas naujas medelis.

Toks sprendimas tenkina ir R. Radzevičių. Žmogus sakė ir pats turintis paauginęs gražią liepaitę.