Šįmet – jukų žydėjimo metas

Kristina VAITKEVIČIENĖ

At­ro­do, kad ši va­sa­ra ypač pa­lan­ki ju­koms žy­dė­ti. Lau­ke au­gan­čios pluoš­ti­nės ju­kos išau­gi­no net po ke­lis žieds­tie­bius, pra­žy­do netgi kam­ba­ry­je au­gi­na­mos gė­lės.


Pra­žy­do se­niū­ni­jų pa­tal­po­se

Di­džiu­lį žie­dy­ną pa­čio­je vir­šū­nė­je su­kro­vė Bart­nin­kų se­niū­ni­jo­je au­gi­na­ma gė­lė.

Pa­sak dar­buo­to­jų, ši ju­ka – vie­nos vie­ti­nės gy­ven­to­jos „pa­li­ki­mas“. Gar­baus am­žiaus mo­te­ris šių gė­lių yra pri­do­va­no­ju­si vi­siems. Po Bart­nin­kus ir apy­lin­kes pa­skli­dę dau­gy­bė jos au­gin­tų gė­lių at­ža­lų. Vie­ną ju­ką ji pa­do­va­no­jo ir Bart­nin­kų se­niū­ni­jai. Gėlė išau­go to­kia aukš­ta, kad te­ko iš­neš­ti į laip­ti­nę. Il­gai­niui au­ga­las žu­vo, tur­būt ne­su­ge­bė­jo iš­mai­tin­ti sa­vo la­pi­jos aug­da­mas va­zo­ne. Pra­žy­du­sio­ji gra­žuo­lė – „ve­lio­nės“ gi­gan­tės at­ža­la. Ji va­zo­ne pa­so­din­ta prieš sep­ty­ne­rius me­tus.

Že­mės ūkio sky­riaus spe­cia­lis­tė Vio­le­ta Rau­li­nai­tie­nė, dir­ban­ti Bart­nin­kų se­niū­ni­jo­je, sa­kė, kad ši – taip pat dau­ge­lio gė­lių „ma­ma“. Jos at­ža­los ir­gi ke­liau­ja į žmo­nių na­mus. O da­bar, kai pra­žy­do ir dar taip įspū­din­gai, atė­ję su rei­ka­lais žmo­nės net fo­tog­ra­fuo­ja­si prie gė­lės ir vi­si no­ri gau­ti jos at­ža­lų. Mat dau­ge­lis net ne­ži­noję, kad kambarinė juka ga­li žy­dė­ti.

– Jos žie­dai kaž­kuo pri­me­na pa­kal­nu­tes, svai­giai kve­pia ir „aša­ro­ja“, – pa­sa­ko­jo V. Rau­li­nai­tie­nė. – Mums atė­jus į dar­bą ten­ka vi­sur at­si­da­ry­ti lan­gus, nes kva­pas toks svai­gus, kad neį­ma­no­ma sė­dė­ti. Pas­kaus­ta gal­va.

V. Rau­li­nai­tie­nė sa­kė, kad jo­kios ypa­tin­gos prie­žiū­ros šiai gė­lei nie­kas ne­ski­ria, tik retkarčiais pa­lie­ja trą­šo­mis.

Toks pat au­ga­las pra­žy­do ir Ky­bar­tų se­niū­ni­jo­je.

Sek­re­to­rės Emi­li­jos Auk­su­tie­nės pri­žiū­ri­ma ju­ka su­kro­vė žie­dus prie pat ka­mie­no, po la­pais. Gė­lė au­ga se­niū­ni­jos sa­lė­je, tad jai čia erd­vu ir daug švie­sos, žie­mą – vė­siau nei ki­to­se pa­tal­po­se.


Svar­biau­sia – gė­lių ne­per­lais­ty­ti

Pa­sak spe­cia­lis­tų, jukos yra at­spa­rios, tad ir jų prie­žiū­ra pa­pras­ta.

Šios gėlės la­biau­siai mėgs­ta švie­sią, sau­lė­tą pa­tal­pą, van­de­niui lai­džią že­mę, va­sa­rą pui­kiai au­ga iš­neš­tos į lau­ką. Au­gan­čias kam­ba­ry­je rei­kia lais­ty­ti ma­žiau, bet lai­ko­moms lau­ke van­dens rei­kė­tų ne­gai­lė­ti. Va­zo­ne bū­ti­nas ge­ras dre­na­žas.

Ju­kų žie­dai – var­pe­lio for­mos, kvap­nūs, ta­čiau jos žy­di re­tai (daž­niau oran­že­ri­jo­se).

Nu­žy­dė­ju­sius ju­kų žie­dus iš kar­to rei­kia nu­skin­ti. Kas­met per­so­din­ti tin­ka tik jau­nus au­ga­lus, se­nes­nius – kas dve­ji me­tai.

Žie­mą ju­kas rei­kia lais­ty­ti la­bai ne­daug. Joms rei­ka­lin­ga ne ma­žes­nė nei 7 °C tem­pe­ra­tū­ra, bet ga­li aug­ti ir šil­to­je pa­tal­po­je, tik ten tu­rė­tų bū­ti sau­sa ir švie­su. Jei­gu švie­sos gaus per ma­žai ar­ba bus per šil­ta, apa­ti­niai la­pai su­džius ir nu­kris. Jei krin­ta po ne­daug – tai nor­ma­lu, gė­lė ne­ser­ga.


Dau­gi­na­mos vi­so­mis da­li­mis

Jukas dau­gin­ti ga­li­ma at­ža­lo­mis pa­va­sa­rį, stie­bo au­gi­niais, šak­nų atau­go­mis, ke­ro da­li­mis ir sėk­lo­mis. Pa­dau­gin­tiems augalams rei­ka­lin­ga apie 20 °C tem­pe­ra­tū­ra, juos kas­dien rei­kė­tų pa­purkš­ti ir re­gu­lia­riai pa­lais­ty­ti. Jei gė­lė se­na, dau­gin­ti ge­riau­sia stie­bo da­li­mis.

Kai ku­rios ju­kos ge­rai jau­čia­si lau­ke ne tik va­sa­rą, bet ir žie­mą, tik šal­tuo­ju me­tu jas rei­kia pri­deng­ti. Lau­ke daž­niau­siai au­gi­na­mos pluoš­ti­nės „Yuc­ca fi­la­men­to­sa“ ir mels­vo­sios „Yuc­ca glau­ca“. Pluoš­ti­nės – at­spa­riau­sios šal­čiui. Kad ge­riau aug­tų lau­ke, joms rei­kia pa­rink­ti tin­ka­mą vie­tą – la­biau­siai tin­ka užuo­vė­ja. Že­mei ju­kos ne­reik­lios, bet la­biau­siai tin­ka lai­di van­de­niui ir orui, leng­va, smė­lė­ta. Ne­rei­kė­tų pa­mirš­ti, kad ju­kos, taip pat ir au­gan­čios lau­ke, ne­mėgs­ta drėg­mės – ima pū­ti ar­ba tie­siog nu­šą­la.