Vaikaičiai prisiminė sukilimo dalyvius

Andrius GRYGELAITIS

Minint 150-ąsias 1863 m. sukilimo metines, sukilimo tremtinių vaikaičiai ir provaikaičiai rinkosi Vilkaviškio krašto muziejuje prisiminti savo prosenelių, senelių ir tėvų vargų tremtyje, pasikalbėti apie lietuvišką stiprybę, protėviams teikusią jėgų svetimoje žemėje.

Susitikimas su sukilimo tremtinių vaikaičiais buvo vienas iš daugybės Lietuvoje vykstančių 1863 m. sukilimui atminti skirtų renginių. Šiemet jų planuojama surengti daugiau nei pusšimtį.

Vilkaviškio krašto muziejuje vykusiame renginyje įstaigos direktorius Antanas Žilinskas susirinkusiesiems trumpai papasakojo istorines 1863 m. sukilimo detales, aptarė mūšių, vykusių Vilkaviškio bei Marijampolės regionuose, eigą.

„Istorijos archyvai galėtų daug papasakoti apie 1863 m. sukilimo įvykius Suvalkijoje. Ypač vertingi sukilėlių atsiminimai, dokumentai yra saugomi Lenkijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje. Iš trumpų Lietuvoje skelbtinų šaltinių žinome ir keletą sukilimo vadų, ir aktyvių sukilėlių iš Vilkaviškio krašto“, – kalbėjo A. Žilinskas.

Apibendrinęs sukilimo reikšmę ir eigą, muziejaus direktorius pateikė sąrašą tų sukilimo tremtinių palikuonių, kurie iš tremties vietos grįžo į mūsų rajoną. Vėliau A. Žilinskas perskaitė vieno iš sukilėlių palikuonių, JAV gyvenančio verslininko, filantropo Juozo Petro Kazicko atsiminimus apie Rusijos Čiornaja Padinos kaimą, kuriame jis gimė.

Į susitikimą su Vilkaviškio rajono gyventojais atvyko keletas sukilimo tremtinių vaikaičių ir provaikaičių: Žaliosios kaimo gyventojai Kęstutis ir Vladas Černiai, Klausučiuose gyvenanti Birutė Kurtinaitienė, kėdainietė Zita Navickienė-Beliauskienė, šiaulietis Algirdas Čiegis bei keletas kitų.

Visi susitikime dalyvavę sukilėlių vaikaičiai vieningai tvirtino, kad iki šiol jie lietuvybės semiasi iš savo protėvių.

„Daugelis mūsų atsimena Jurgio Zauerveino žodžius: „Lietuviais esame mes gimę, tą garbę gavome užgimę, lietuviais norime ir būt“. Jokios tremtys iš lietuvių to siekio neatėmė. Už tai kovojo per sukilimą, ir 1863 m. Kūčių vakarą, kai rusų kareivių buvo išplėšti iš namų, savo ryžtą išsivežė. Dauguma sukilėlių slėpėsi miškuose, žandarai jų negalėjo surasti, o kai ramų vakarą susirinko visi prie Kūčių stalo, žandarai įsiveržė į namus, susodino šeimas į šlajas, ir tvoroms nuo šalčio pokšint iš šiltų namų išvežė į nežinomybę“, – pasakojo V. Černys.

Jis prisiminė, kad jo prosenelis Baltramiejus buvo tas žmogus, kuris vienas pirmųjų stojo kovoti už lietuvybę.

„Prosenelis buvo aikštingas, ne taip lengvai įsileido žandarus į savo namus. Stvėrė siją ir vienam žandarui traukė per kuprą, už tai jį mušė, bet neužmušė. Šeima nenorėjo jo palikti nepalaidoto, todėl įsikėlė į vežimą ir išsivežė. Vežė vežė, kol tas po dešimties dienų šlajose pradėjo spurdėti. Koks visiems buvo džiaugsmas! Akies neteko, bet išgyveno“, – kalbėjo V. Černys.

Vyriškis pasakojo, kad Saratovo stepėse apgyvendinti lietuviai laikėsi labai vieningai. Nors daugelis jų buvo iš skirtingų parapijų, tačiau, patekę į svetimą kraštą, jie tapo geriausiais draugais. Lietuviai taip gyveno, kad iš to kaimo išsidangino daugelis tinginių rusų, o tie, kurie liko, tapo lietuvių darbininkais.

Atsiminimais apie savo artimuosius dalijosi ir kiti susitikimo dalyviai. Visi vienbalsiai tvirtino, kad, nepaisydami skaudžios tremties, lietuviai visada išlaikė savo mentalitetą ir nepalūžo net sunkiausiomis akimirkomis. V. Černys užsiminė iki šiol saugantis keletą savo senelių daiktų, kuriuos žadėjo padovanoti Vilkaviškio krašto muziejui.

Tik 1922 m. sukilimo tremtinių palikuoniams buvo leista grįžti į gimtinę. Deja, Lietuvoje savo tėvų namų Utenoje bei Trakuose jie jau neberado. Dėl šios priežasties sugrįžusieji buvo priversti kurtis ten, kur buvo laisvos žemės. Apie 20 tremtinių palikuonių šeimų įsikūrė Vilkaviškio apylinkėse. Parceliuojant Rumokų dvarą, jie gavo žemės, pasistatė namus ir čia apsigyveno visam laikui.

Dar prieš palikdami Rusijos Čiornaja Padinos kaimą visi ten gyvenę lietuviai bendrai nusifotografavo. Šios nuotraukos kopijos renginio pabaigoje buvo įteiktos visiems susitikime dalyvavusiems sukilimo dalyvių vaikaičiams bei provaikaičiams. Kai kas fotografijoje galėjo rasti savo tėvus, kai kas – senelius.

Renginio metu susirinkusieji buvo pakviesti pažiūrėti Algimanto Maceinos filmą „Troškulys“. Jame pasakojama apie Čiornaja Padinos kaimą, į kurį buvo ištremti lietuviai. Žiūrėdami filmą sukilėlių artimieji prisiminė ir saviškių pasakojimus apie tas vietas, kai kurie iš susijaudinimo nejučia nubraukė ašarą.

Renginyje, be sukilėlių artimųjų, dalyvavo ir Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Vidmantas Povilionis. Studijuodamas 1968 m. jis aplankė 1863 m. sukilėlių palikuonius, užrašė jų pasakojimus, atsiminimus. Visa medžiaga buvo perduota Mokslų akademijai. Deja, ten rankraščiai dingo.

„Sukilimo tremtiniai Rusijoje buvo labai darbštūs, stengėsi išsaugoti savo tradicijas, būdą. O lietuvių genai labai gajūs. Ir toli nuo tėvynės jie gebėjo išsiskirti savo charakteriu“, – pasakojo V. Povilionis.

Šis renginys, skirtas 1863 m. sukilimo metinėms paminėti, nebuvo paskutinis, surengtas mūsų rajone. Gegužės viduryje Vilkaviškio krašto muziejaus darbuotojai kartu su vietiniu jaunimu rengs ekspediciją į Čystos Būdos (Pilviškių) mūšio vietą.