Kito link

Paskelbė:

Paskelbta:

2014-04-11

Meilė priešams

Daugelio krikščioniškumas baigiasi ties meile priešams. „Kas jau kas, bet tik ne tai…“ – išsprūsta iš lūpų ir širdies.

O gal ne iki galo suvokiame, kas tai yra ir kur Jėzus, pats parodęs labai aiškų pavyzdį, mus kviečia, įsakydamas mylėti net savo priešus?

Daugeliui atrodo, kad meilė yra tarsi stichinė nelaimė, užgriūvanti vienus ir aplenkianti kitus. Tačiau iš tiesų meilė yra viena iš trijų dieviškųjų dorybių, kurios užuomazgos duotos visiems žmonėms, net didžiausiems nenaudėliams, nes ir šie myli bent vieną asmenį.

Krikščioniškas įsakymas mylėti visus, net priešus, kaip save patį daugeliui atrodo neįgyvendinamas, nes meilę mes linkę tapatinti su simpatija, su įsimylėjimu ar kitais maloniais pojūčiais. Tačiau tai tėra jusliniai išgyvenimai, kurie ateina ir praeina, o meilė yra tai, kas išlieka, nes ji – mūsų dvasingumo, žmogiškumo išraiška.

Mylėti – vadinasi, linkėti žmogui gero ir elgtis su juo gerai. Tai nereiškia, kad turime užsimerkti ir nematyti asmens ydų ar blogų darbų. Juk ir save vertindami matome savo ydas, tačiau tai netrukdo mums save mylėti. Tad tikra meilė visuomet yra objektyvi. O įsimylėjimas labai dažnai yra aklas. Pavyzdžiui, motina, kuri tiesiog dievina savo vaiką, gali jam pakenkti, be galo lepindama ir darydama viską, ko tik šis užsigeidžia.

Savo priešų mes nelepiname, tačiau to ir nereikia. Pakaks, jei nejausime jiems neapykantos.

Na, o ką daryti, jei žmogus mums antipatiškas, nemalonus, net bjaurus? Nieko čia nepakeisi, nes mes negalime dirbtinai sužadinti simpatijos: ji dažniausiai kyla pasąmonėje, kur mūsų valia yra bejėgė. Reikia eiti aplinkiniu keliu. Jei su nemielu žmogumi imsime elgtis taip, tarsi jį mylėtume, netrukus pastebėsime, kad nemalonūs jausmai ima atslūgti. Meilė gimsta mylint.

Šis dėsnis galioja net ir tuomet, kai konfliktas tarp žmonių būna pasiekęs patį aukščiausią tašką. Pavyzdys – pal. Jonas Paulius II, ėjęs lankyti teroristo, nuteisto už pasikėsinimą į jo gyvybę. Popiežius tai darė iš krikščioniškos meilės žmogui.

Tokių situacijų mums netenka išgyventi, tačiau kiekvienam pasitaiko patirti skriaudų, apgaulių ir pan.

Prisiminkime save parduotuvėje, belaukiančius eilėje. Kiek nepagarbos ir neapykantos žmonės ten parodo vieni kitiems! O kokiais „palaiminimais“ net eidami šventos Komunijos didesnių švenčių metu kartais palydime vieni kitus, braudamiesi į priekį ir manydami, kad mums neužteks Viešpaties?! O kad taip brautumėmės norėdami atsiprašyti!..

Tad svarbu pabrėžti: smerkime blogus darbus, bauskime už juos, bet nejauskime neapykantos, nesidžiaukime matydami, kad kitas suklupo. Tai, kad mes nesuklupome, ne visada yra mūsų pačių nuopelnas. Ar mes žinome to žmogaus gyvenimo istoriją ir aplinkybes, kuriose jis užaugo? Verčiau būkime gailestingi ir visiems linkėkime gero.

Geri darbai turi plaukti iš tyros širdies. Tik tuomet mūsų siela taps panaši į erdvią, kupiną šviesos menę.

Prisimindami Motinos Teresės žodžius, kad karas ir taika prasideda žmogaus širdyje, atsakykime kiekvienas sau, kas vyksta mano širdyje.