Minutės, vertos streso ir viso gyvenimo

Eglė KVIESULAITIENĖ

Atsitiktinai į felčerės rankas patekęs daugiau nei trijų dešimčių metų senumo mūsų rajoninis laikraštis sukėlė daug prisiminimų. Meilę medicinai iš mamos paveldėjusi vilkaviškietė dažnai mintyse lygina dabartinės greitosios pagalbos ir anos, senosios, galimybes.

Nuo vaikystės

Vilkaviškietė Daiva Kaminskienė pati Greitosios pagalbos tarnyboje darbuojasi jau du dešimtmečius. Kybartų ir Kauno rajono greitosios pagalbos stotyje dirbanti medikė nė minutės nesigailėjo pasirinkusi sunkų, tačiau įdomų kelią. Per jos darbo praktiką buvo ir laimingų, ir labai skaudžių atvejų, kurie po kruopelytę krovėsi atmintin. Moteris įsitikinusi, kad kiekvienas greitosios pagalbos medikas savo darbo įspūdžius galėtų sukloti į įdomiausią knygą ar intriguojantį serialą.

Įspūdžiai apie mediko darbą D. Kaminskienę lydi nuo vaikystės. Ji puikiai prisimena tuos laikus, kai neturėdama kur palikti dukters mama, ilgametė rajono greitosios medicinos pagalbos felčerė Alma Sruoginienė, mažą mergaitę pasiimdavo drauge į darbą. Tuomet Daiva važiuodavo su mama greitosios pagalbos automobiliu pas pacientus ir gaudydavo kiekvieną medikų pasakytą žodį. Mergaitė žinojo, kad mamai jos darbas – tai visas gyvenimas.

Prireikė lūžio

Tačiau baigusi vidurinę mokyklą Daiva pabijojo savo gyvenimą susieti su medicina. Dukrą su baltu chalatu norėjusiai matyti mamai duktė sakė, kad bijo kraujo, mirties, todėl pasirinko filologijos studijas. Baigusi universitetą, ji trejus metus mokytojavo – dėstė rusų kalbą. Tuomet jauna pedagogė net nesvarstė, jog kada nors ją gyvenimas sugrąžins prie medicinos.

Tačiau pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais rusų kalbos pamokų mokyklose kasmet mažėjo, tad jauniems specialistams buvo pasiūlyta persikvalifikuoti: toliau studijuoti ir tapti pradinių klasių, lietuvių ar užsienio kalbų mokytojais. Daiva prisipažįsta, kad tuomet jos gyvenime įvyko lūžis. Ji nusprendė keisti profesiją iš esmės ir baigti medicinos mokslus.

Pajuto skonį

D. Kaminskienė atsimena, jog po mokslų pradėjusi dirbti Kauno greitosios pagalbos stotyje džiaugėsi kiekviena naujo darbo minute. Daiva netgi prašydavo, kad jai be eilės leistų vykti į iškvietimą, nes tiesiog mėgavosi medikės darbu.

– Man buvo labai įdomu, nes nuvykusi pas pacientą ne tik džiūgavau, galėdama jam padėti, bet ir bendraudavau su ligonio artimaisiais, stebėjau jo aplinką. Kiekviena diena buvo vis kitokia, su naujais įspūdžiais ir patirtimi, įdomiais žmonėmis, bendravimu, – pasakojo Daiva. –
Kauno miesto greitosios pagalbos tarnyboje dirbau su gydytoju, todėl atsakomybė buvo mažesnė ir galėjau daug ko
išmokti.

Tačiau Daivai, kaip ir visiems jauniems žmonėms, norėjosi dirbti savarankiškai, pačiai priimti sprendimus, todėl netrukus ji išėjo į Kauno rajono greitosios pagalbos tarnybą, kur felčerės, kaip ir visuose rajonuose, į iškvietimus vykdavo be gydytojo, tik su vairuotoju. Tada D. Kaminskienė ir pajuto tikrąjį atsakomybės bei įtampos skonį, kai nuo pačios sprendimo galėjo priklausyti ligonio sveikata ar net gyvybė.

Tobulėjo įranga

Per kelis dešimtmečius greitosios pagalbos tarnybos darbas labai pasikeitė. Ypač ištobulėjo įranga, automobiliai. Juose dabar yra ne tik visa būtina kompiuterizuota gaivinimo aparatūra, lašelinės, specialūs įvežami neštuvai, bet ir navigacijos, susisiekimo sistemos, padedančios rasti bet kokį adresą.

D. Kaminskienė dar prisimena, kai jai pačiai ir jos mamai teko važinėti UAZ markės automobiliais. Jie negalėjo išvystyti didelio greičio, o žiemą felčerės kojas susisukdavo į antklodę, kad nesušaltų. Į iškvietimą medikės vykdavo „apsiginklavusios“ vieninteliu lagaminėliu, kuriame buvo fonendoskopas, kraujo spaudimo matavimo aparatas, daugkartiniai virinami švirkštai ir vaistų. Nors dabar aprūpinimas įranga nepalyginamai pagerėjo, darbe liko ta pati įtampa, nuolatinis stresas ir specifika – visada atskubėti pirmam.

Lemia minutės

Daiva ir dabar prisimena vieną labai skaudų atvejį, kai buvo iškviesta pas turtingą 42-ejų metų verslininką. Į alkoholį porai savaičių „įklimpusiam“ vyrui sutriko širdies veikla, pakilo kraujo spaudimas, todėl artimieji iškvietė greitąją pagalbą. Tačiau turtingas verslininkas, net ir įkalbinėjamas medikės, nesutiko vykti į ligoninę. Jis trinktelėjo kumščiu į stalą ir artimiesiems pasakė, jog išsikvies privatų toksikologą, kad šis padėtų išblaivėti. Nepadėjo nei medikės, nei žmonos ir mamos įkalbinėjimai.

Po valandos greitosios pagalbos tarnyboje vėl suskambo telefonas. Į verslininko namus medikus kvietė privatus toksikologas, nes ligoniui sustojo širdis. D. Kaminskienė iki šiol prisimena artimųjų reakciją, kai bandžiusi gaivinti ligonį turėjo pranešti, kad jis mirė. Be tėvo liko trys mokyklinio amžiaus vaikai. Daiva neabejoja, jog tuomet laiku nugabentas į ligoninę vyras ir šiandien būtų gyvas, puoselėtų savo sukurtą verslą, augintų vaikus. Tačiau ligonis, nesuvokdamas padėties rimtumo, per kelias minutes nulėmė savo ir artimųjų ateitį.

Lydi stresas

Vis dėlto daugeliu atvejų medikai į pagalbą atskuba laiku ir jų pastangos sugrąžina žmonėms gyvybę, sveikatą. Per darbo praktiką D. Kaminskienei teko gaivinti ne vieną mirštantį žmogų, greitosios pagalbos automobilyje priimti į pasaulį besibeldžiančius naujagimius, tramdyti neblaivius asmenis, įtikinėti savižudžius, saugotis agresyvių ligonių, netgi miške ieškoti priepuolio ištiktos uogautojos.

Nors greitosios pagalbos mediko darbą nuolat lydi stresas, kartu guodžia ir pasitenkinimo jausmas, kad žmonėms esi labai reikalingas. O tai, anot D. Kaminskienės, svarbiausia priežastis, dėl kurios verta rinktis mediko profesiją.