„Gera, kai gali išgelbėti žmogų“

Eglė MIČIULIENĖ

„Jau lengviau gaisrą gesinti, negu duoti interviu“, – nusijuokia vilkaviškietis Egidijus Labašauskas. Nesunku tuo patikėti: juk į gaisrus ugniagesys važinėja jau 16 metų, o su žurnalistais bendrauti tenka ne kasdien. Bet šįkart proga pasikalbėti tikrai yra, mat 37 metų Egidijus neseniai įvertintas VPGT pasižymėjimo ženklu – Ugniagesio gelbėtojo žvaigžde.

Triskart geriausias

„Artimui pagalba, Dievui garbė“ – šis ugniagesių devizas puošia Ugniagesio gelbėtojo žvaigždę, vieną pačių garbingiausių valstybinių VPGT apdovanojimų. Ji Šv. Florijono, ugniagesių globėjo, dienos proga buvo įteikta vieninteliam iš mūsų rajono ugniagesių, Vilkaviškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčios pamainos vadui Egidijui Labašauskui.

Tai – ne pirmas apdovanojimas, kurį yra gavęs E. Labašauskas.

Dar dirbdamas Marijampolėje ugniagesys buvo apdovanotas Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko padėka už nepriekaištingą ir pavyzdingą tarnybą, vėliau gavo ir piniginę premiją.

Apdovanojimai šiam vyrui skiriami ne be reikalo. E. Labašauskas net tris kartus buvo išrinktas geriausiu visos Marijampolės apskrities ugniagesiu. Tokių varžybų metu ugniagesiai patikrinami visapusiškai: žinios ir sugebėjimas mąstyti išbandomi atliekant testus, o fizinis pasirengimas patikrinamas darant fizines užduotis.

Reaguoti – žaibiškai

Savo karjerą E. Labašauskas pradėjo 1998 m. Sodėnų ugniagesių komandoje, po aštuonerių metų perėjo į Marijampolės apskrities PGV I komandą, o nuo 2009 m. dirba Vilkaviškio PGT. Pradėjęs nuo ugniagesio gelbėtojo darbo, dabar Egidijus yra pamainos vadas

Kaip vieną pačių sunkiausių atvejų savo darbe E. Labašauskas prisimena pernai Pajevonyje kilusį gaisrą. Per jį ne tik liepsnose žuvo žmogus, bet mirė ir medikas, kuriam vos atvažiavus į nelaimės vietą sustojo širdis.

– Atvykęs gesinti gaisro dažnai jau iš karto žinai, kaip dirbsi. O šiuo atveju situacija keitėsi staigiai. Degančiame name buvo žmogus, kurį reikėjo rasti, reikėjo gaivinti mirštantį greitosios pagalbos darbuotoją, malšinti sparčiai plintančią ugnį – taigi, teko žaibiškai priimti vis kitus sprendimus, perskirstyti žmones, – pasakojo ugniagesys.

Sunkių situacijų būna ir atliekant gelbėjimo darbus. Tiesa, jos sunkios ne fiziškai.

– Kai mus kviečia į eismo įvykius, nieko gero tikėtis nereikia. Tekę iš mašinos traukti dar gyvų žmonių ir juos perduoti medikams, tačiau dažniausiai tokiais atvejais būna žuvusiųjų, – pasakojo E. Labašauskas. – Teko ir savižudį iš kilpos iškabinti. Prie mirties priprasti negali, bet žuvusio žmogaus vaizdas jau nebešokiruoja – toks mano darbas. Tačiau vieną kartą buvo tikrai sunku, kai iš upės buvo ištrauktas paskendęs mažas vaikas. Tą vaizdą atsimenu iki šiol.

Į balkoną – du kartus

Net ir pavojingame ugniagesių darbe retkarčiais pasitaiko kuriozinių situacijų.

– Kartą atvažiavome moteriškei padėti atrakinti duris, kurias ji užsitrenkė išeidama pas kaimynę. Kopėčiomis per balkoną užlipome į trečiame aukšte esantį butą. Duris atrakinome, baigiame tvarkytis įrangą, tik žiūrime – atbėga ta pati moteris ir šaukia: „Vyrai, vėl užsitrenkiau!..“ Ir vėl – kopėčiomis į trečią aukštą… – šypsojosi pareigūnas.

Tiesa, dabar ugniagesiai atrakinti durų važiuoja tik esant ypatingam atvejui, kai žmogaus gyvybei gresia pavojus, pavyzdžiui, namuose likę mažamečiai vaikai, būtini vaistai (buvę ir tokių atvejų) ar pan.

Kitais atvejais į namus nepatenkantiems šeimininkams patariama išsikviesti firmą, kuri atrakina duris.

Mokosi kasdien

Kai kas mano, kad tuo metu, kai nėra gaisro, gaisrininkai poilsiauja.

E. Labašauskas šypteli, kad „senais laikais“ gal taip ir būdavo, o dabar yra dienotvarkė ir ugniagesiai visuomet turi ką veikti.

– Mokomės, treniruojamės, kad palaikytume fizinę formą. Reikia atlikti ir ūkio darbus: tvarkyti aplinką, prižiūrėti garažus, remontuoti mašinas. Nuo 8.30 val. kasdien, net ir savaitgaliais, pas mus vyksta pamokos. Jas mokomojoje klasėje veda pamainos vadas, tarnybos viršininkas arba jo pavaduotojas. Išnagrinėjame naujus dokumentus, pasikartojame teorinius dalykus, aptariame gesintus gaisrus, aiškinamės, kas padaryta gerai, o kas – ne. Tai daryti būtina, kad nuvažiavus į įvykio vietą veiksmai nebūtų chaotiški. Jei nuvykę į gaisrą pradėsime panikuoti kaip civiliai, nėra ko nė važiuoti. O pamainos vadas atsakingas ne tik už gaisro gesinimą, bet ir už ugniagesių gyvybes – negaliu siųsti žmonių į ugnį neįvertinęs situacijos.

Gera gelbėti žmones

E. Labašauskas sako, kad jį visada traukė ekstremalios profesijos.

– Man patiko tarnauti kariuomenėje, patinka dirbti ir ugniagesiu. Mūsų darbe kiekviena situacija – vis kitokia, tad reaguoti reikia greitai – ir man tai patinka. Ypač kai pavyksta ką nors išgelbėti, tada ypatingai gera. Iš tikrųjų man pasisekė, nes dirbu darbą, kurį myliu. O už tai dar ir pinigus moka…

Pareigūnas turi šešerių metų sūnų. Kaip jis reaguoja į tėčio profesiją?

– Šiuo metu jis – gaisrininkas, – juokiasi Egidijus. – Anksčiau buvo policininkas, o kas bus po to – nežinau, dar toli. Man svarbu, kad sūnus, kaip ir aš, pasirinktų tokią profesiją, kuri jam patiktų.