Apie „grynaveislius“ be dokumentų

Greta prisiglaudęs guli šuniukas. Jaunas, mielas ir niekuo nekaltas. Linksmas, žaismingas, naivus ir… niekam nereikalingas. Kyla daug minčių apie „grynaveislius be dokumentų" šuniukus.

Na, mes visi turbūt visko ieškome kuo pigiau. Tokia jau mūsų prigimtis tikriausiai. Kam pirkti šunį už kelis tūkstančius litų, jei turguj tokie po kelis šimtus? Viename iš neseniai vykusių šunų renginių susitikau moterį su jaunu šuniuku. Juodu su įrudžiu. „Veisėjai" nepatingėjo – net ir uodegą jam nukirpo (kas yra draudžiama), kad tik būtų panašus į veislės atstovą… Tačiau jis į rotveilerį panašus… tik savo spalva. Na, bet viliuosi, kad šuniukas užaugs sveikas ir bus mylimas, nors ir nepateisins „rotveileriškų" lūkesčių. Deja, tokių, nepateisinusių veislės, pas mus prieglaudoj yra buvę ne vienas ir ne du…

„Aš pirkau tai taksa, o žiūrėkit kas išaugo??? Man nereikia tokio", – nusivylimas pirkusių „grynaveislius“ be dokumentų.

Viso šio nešvaraus dalyko pagrindinis veikėjas saldžiai miega padėjęs galvą man ant rankos.

Veisėjas – žmogus kuris myli veislę, ja domisi, bei savo darbu stengiasi ją tobulinti. Daugintojas – tas kuris turi veisilinį arba į jį panašų šunį ir sugalvoja, kad jo kalytei „dėl sveikatos" reikia susikergti arba kad visai neblogai būtų keli „lyšni" tūkstantėliai. Šuniukai tik pradeda patys bandyt valgyt ir pirmyn į „rinką". Skiepai? O kam? Dar per anksti gi! Norit šuniuko? Man pinigai -jums šuniukas. Ačiū! Jūs manęs nepažįstat, aš jūsų. Susirgo šuniukas? Koks šuniukas? Nežinau nieko aš apie jokius šuniukus.

Iš veisėjo šuniukai iškeliauja ne anksčiau 2 mėn. amžiaus. Su pirminias skiepais, paženklinti mikroschema, su kilmę patvirtinančiais dokumentais (tai, kad jūsų šuniukas yra BŪTENT tos veislės kurią ir pirkot) ir neretai su pardavimo sutartimi, kurioje įsipareigojimai tiek iš veisėjo, tiek iš šeimininko pusės. Tikras veisėjas ir toliau mielai bendrauja su savo „vaikais", domisi jų likimų, ištikus bėdai pataria, padeda.

Deja šuniuko iš bagažinės „veisėjas" jau seniai pamiršo, kad turėjo kažkokių šuniukų ir jam mažiausiai įdomu, kaip jie gyvena.

Panašu, kad taip nutiko ir Širdukui (jo istoriją galite paskaityti čia ).Bet, atrodo, jam radome mylinčius šeimininkus. Tol kol jį apsikabinusi snaudžiau ir mąsčiau, kodėl ir už ką jam visa tai, suskambo telefonas. Štai, prieglaudą papildė dar vienas retos veislės atstovas – „greihoundas“. O kur dar prieglaudoj naujų šeimininkų laukiantys „anglų kokerspanielis“, „bokseris“, „vokiečių aviganis“, stafordšyro terjero arba pitbulio mišrūnai ir pan.

Aš nesu prieš veislinius šunis ir jų veisimą, aš esu prieš šunų panašių į veislinius neatsakingą dauginimą. Nori konkrečios veislės šuns? Domėkis, ieškok, taupyk ir įsigyk šunį su dokumentais, kurie tau užtikrins, kad užaugęs jis bus būtent tos veislės, kurios tu ir norėjai. Veislinio ir tinkamo šuniuko neretai reikia palūkėti keletą mėnesių ar net keletą metų, bet šuo nėra pirmo būtinumo prekė. Nori šuns? Tiesiog šuns? Prašom, mes jų turim daugiau kaip 100. Įvairių: didelių ir mažų, ilgaplaukių ir trumpaplaukių, šviesių ir tamsių, jaunų ir senų.

„Penkta koja“

www.penktakoja.lt