Amžinybės sūkuriu

Kun. Lino artimiesiems

Neatlėgo dar mūsų kančia.

Ten ir čia Ryto saulė mus glosto.

Paskutinį kartą brendu

Per nurudusią žolę rasotą.

Tolumoj kibirkščiuoja migla.

Ir Romintos giria nurimus

Su manim gilioje maldoje

Dėkoja už rūstų likimą.

Štai sugrįžta šventoriaus gandrai

Palydėti manęs į Anapus.

Ir sužvengia ristūnai žirgai,

Kurie moka matyti nematomus.

Baltą ežero bangą šaukiu

Dar prie mano kojų priglusti.

Ir tikiu, ir karštai tikiu.

Ir kylu Amžinybės sūkuriu.

Orija

2014 m. lapkritis 6 d.