Mėlynasis auksas – iš žemės gelmių

Lietuva – viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kurios gyventojai gali gerti švarų, iš žemės gelmių išgaunamą vandenį. Vilkaviškiečiai taip pat gali džiaugtis iš giluminių gręžinių tiekiamo vandens kokybe.

Dauguma – iš čiaupo

Vanduo dar vadinamas mėlynuoju planetos auksu. Lietuvoje visas geriamasis vanduo požeminis, tad yra daug geriau apsaugotas nuo aplinkos teršalų nei tas, kuris išgaunamas žemės paviršiuje. Aplinkos ministerijos duomenimis, Lietuva yra viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kuri turi dideles gėlo požeminio vandens atsargas, ir vienintelė Europos Sąjungos valstybė, centralizuotam tiekimui naudojanti tik požeminį vandenį.

Įdomu, jog lietuviai, šio gėrio galėdami gauti pusvelčiui ir gerti iš čiaupo, kartais perka jį supilstytą į plastikinius butelius ir moka už tai nemažus pinigus.

Taigi kokį vandenį gerti: pirktą buteliuose ar tiesiog iš čiaupo?

Neseniai „Santaka“ internetu atliko gyventojų apklausą. Didžioji dauguma, 70 proc. apklausoje dalyvavusių žmonių, pareiškė, jog geria vandenį iš čiaupo, 11 proc. – virintą, o 19 proc. vartoti renkasi pirktą vandenį.

Vis dėlto atliekami tyrimai rodo, jog vandentiekio vanduo Vilkaviškyje yra puikios kokybės, jo nebūtina nei virinti, nei juo labiau pirkti buteliais.

Rengia akcijas

Lietuvoje jau ne pirmus metus aktyvūs piliečiai organizuoja akcijas, skatinančias gyventojus nepirkti plastikinėje taroje supilstyto vandens, o gerti jį tiesiai iš čiaupų. Kodėl?

Pirma jau minėta priežastis – puiki iš čiaupo tekančio geriamojo vandens kokybė. Giluminiam vandeniui įtakos neturi aplinkos tarša, jis natūraliai turtingas druskų ir mineralų.

Antra – vanduo iš čiaupo yra šimtus kartų pigesnis nei prekybos vietose parduodamas į plastikinius butelius supilstytas geriamasis vanduo. Tarkime, pats pigiausias 5 litrų plastikinis butelis vandens kainuoja apie 1,5 lito, o iš čiaupo tekančio vandens tona kainuoja 2,4 lito. Skirtumas – akivaizdus.

Trečia – pirkdami plastiko taroje sufasuotus produktus mes, net to ir nenorėdami, skatiname aplinkos taršą. Nors gyventojai nuolat agituojami rūšiuoti, visame pasaulyje kiekvieną sekundę sąvartynuose atsiduria tūkstančiai plastikinių butelių. Perdirbama tik nedidelė dalis plastiko. Žinant, kad jis nesuyra daugiau nei 1000 metų, galime įsivaizduoti, kiek žalos žmonija daro aplinkai ir pati sau.

Nerimo turėtų kelti ir tai, jog plastikinė tara į joje laikomus skysčius išskiria sveikatai pavojingu laikomą cheminį junginį bisfenolį A. Šis toksiškas junginys kol kas yra uždraustas naudoti tik kūdikiams skirtų buteliukų gamyboje, tačiau kitur pramonėje sėkmingai naudojamas.

Visiškai saugus

UAB „Vilkaviškio vandenys“ direktorius technikai Algimantas Kupstas sakė, jog iš mūsų rajono vandenviečių nuolat imami mėginiai ir vežami patikrinti laboratorijoje.

– Tyrimų rodikliai visuomet labai geri, atitinka higienos normas, taigi iš čiaupo teka tikrai saugus ir kokybiškas vanduo. Nors jo kietumas higienos normų nereglamentuojamas, bet net ir šis rodiklis yra labai geras. Mūsų vanduo yra pakankamai minkštas, – aiškino A. Kupstas.

Ypač geros kokybės vanduo yra Vilkaviškio vandenvietėje. Jį dabar jau gauna ir prie vandentiekio sistemos prisijungę Giedrių, Karalių, Vokiškėlių, Mažųjų Būdežerių kaimų gyventojai. Kybartų (šios vandenvietės vandenį vartoja ir virbaliečiai), Gižų ir Pilviškių vandenvietėse pastatytos vandens gerinimo stotys, jose pašalinamas esamas geležies perteklius.

Kitose rajono vandenvietėse, pasak A. Kupsto, vanduo yra geras, bet problema – per didelis geležies kiekis. Ji žmogaus sveikatai nekenkia, tačiau pakeičia vandens skonį ir spalvą. Norint geležį pašalinti, reikia statyti gerinimo įrenginius. Tai planuojama padaryti 2014–2020 metų laikotarpiu iš ES lėšų, skirtų mažesnėms gyvenvietėms.

Žmonėms ypač kenksmingų nitritų ir nitratų centralizuotai tiekiamame vandenyje nerandama – šių nuodingų medžiagų dažniausiai aptinkama šulinių vandenyse. Taigi, tie gyventojai, kurie vartoja šulinių vandenį, jo kokybę būtinai turėtų išsitirti laboratorijose.

Užsk. 6514