Žodžiai iš širdies ir tylos minutė

Birutė PAVLOVIENĖ

Klausučių kaimo bendruomenės namuose pirmą kartą buvo surengta literatūrinė popietė. Žmonės rinkosi pasiklausyti poezijos ir susitikti su antrosios knygos „Mes matėme karą“ sudarytoju Modestu Vizgirda bei joje išspausdintų prisiminimų autoriais.

Kultūrinės veiklos vadybininkas Ramūnas Puodžiūnas pristatė į svečius atvykusius literatus ir kvietė juos paskaityti savo kūrybos, leisti visiems pajusti, ką kalba iš širdies išsiliejančios mintys ir žodžiai.

Vilkaviškietė Aldona Maksvytienė tarsi paragino susimąstyti apie bėgantį laiką, byrančias jo smilteles, artėjančią kalėdinių stebuklų naktį. Mažuosius popietės dalyvius viešnia nudžiugino vaikiškais posmais.

Vaikams skolinga neliko ir Klausučių himno autorė Zita Andziulienė, „pagerbusi“ boružėlę, griežlę ir kitas gamtos puošmenas. Šiltai buvo sutikta ir šios poetės lyrika, skirta Salomėjai Nėriai, prisimenant jos gimimo 110-metį. Suvirpino širdis neramios sielos žmonėms skirtas eilėraštis „Gyvenimas – apverstas varpas“.

Per eiliuotos satyros prizmę į gyvenimiškas situacijas pažvelgė šio rašinio autorė, skaitydama kitaip nei įprasta pateiktas legendas ir pasakas.

Paežerietė Vida Vosylienė, savo kūryboje ištikima gimtajai Sūduvai, ir šį kartą vedžiojo po ją, tokią mielą ir visada gražią. Buvusi pedagogė sūdaviškė Salomėja Mikelaitienė šiam susitikimui, be kitų kūrinių, taip pat buvo pasirinkusi eilėraštį, skirtą Sūduvos žemei. Ši autorė plojimų susilaukė ne vien už savo eiles.

Klausučių seniūnė Gema Skystimienė įteikė S. Mikelaitienei socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės padėką už ilgametę veiklą vadovaujant jauniesiems maironiečiams, pažymint jų draugijos 25-metį. S. Mikelaitienė sakė, jog sunku būtų išvardyti, kiek ir ko patirta lankant maironiečių renginius, literatūrines vietoves. Juk per veiklos metus su moksleiviais nukeliauta 22 tūkstančiai kilometrų.

Poezijai skirtą popietės dalį užbaigė vilkaviškiečiai Leonarda Gaurylienė ir Algimantas Grakavinas, savo skaitymus susieję su karo tema. L. Gaurylienė buvo parinkusi kraštietės, į Ameriką karo nublokštos Julijos Švabaitės-Gylienės eilėraščių. A. Grakavinas nepaliko abejingų savo „Rekviem“ karo nušluotam ir vieninteliam Europoje po jo neatstatytam Širvintos miestui, stovėjusiam Kudirkos Naumiesčio pašonėje, kitoje Šešupės pusėje. Autorius sakė, kad šią odę sukurti įkvėpė pirmoji M. Vizgirdos sudaryta prisiminimų knyga „Mes matėme karą“.

Pristatydamas šiemet išėjusią antrąją jos dalį, M. Vizgirda kalbėjo, kad tęsti darbą pageidavo skaitytojai. Į antrąją knygą pateko įvairesnių karo išgyvenimų patyrę autoriai. Tai buvę vaikai, frontą praleidę savo namuose, suaugusieji, bėgę nuo fronto mūšių, visam laikui palikę Tėvynę, kariavusieji vienoje ar kitoje pusėje. Rasime čia ir Prancūzijos partizano, ir buvusio tarybinio „afgano“ prisiminimus, ir išvežtų į Vokietiją „Plechavičiukų dainą“. Kaip ir pirmojoje knygoje, pateikti 30-ies autorių prisiminimai, ji yra tokios pat – pustrečio šimto puslapių – apimties.

Seniūnė G. Skystimienė
M. Vizgirdai už jo triūsą įteikė keletą padėkų, tarp jų – ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės. M. Vizgirda sakė, kad ruošti antrąją knygos dalį buvo lengviau, nes turėjo nemažai pagalbininkų. Jis dėkojo Alvydui Stankevičiui, Jaronimui Buragui, Jurgiui Tekoriui, Gintautui Dumčiui ir kitiems. Na, o dienos šviesą knyga išvydo suredaguota ilgametės lietuvių kalbos mokytojos, autoriaus žmonos Julijos Vizgirdienės. Kalbėdama apie šį nelengvą darbą, ji sakė, kad pati gerai mena karo baisumus, todėl visa širdimi išgyveno kiekvieno autoriaus prisiminimus.

Į pokalbį apie šią knygą, kuri turėtų padėti geriau suprasti, ką reiškia karas paprastiems žmonėms, įsitraukė ir prisiminimų autoriai. Vytautas Akucevičius siūlė keletą šios knygos egzempliorių nusiųsti tiems „valdžiažmogiams“, kurie, ko gero, nesupranta, ką atneštų žmonijai naujas pasaulinis karas. J. Tekorius pakvietė susirinkusiuosius tylos minute pagerbti visų tautybių motinas, iš kurių vaikus atėmė ir tebeatima karai.

Popietėje dalyvavęs Virbalio parapijos klebonas Gediminas Marcinkevičius visiems palinkėjo ramios advento nuotaikos ir papasakojo apie savo gyvenimą. O jį paženklinęs ne mažiau žiaurus Afganistano karas, palikęs skaudžius randus ir į knygas kol kas dar nepatekusius prisiminimus.