Mūsų krašto Garbės pilietė dailininkė Magdalena Birutė Stankūnienė savo 90-mečio jubiliejų sutinka artimųjų rate, gyvendama toli už Atlanto. Lietuvoje jos gimtadienis taip pat neužmirštas ir paminimas kultūros įstaigose jos garbei organizuojamais renginiais.
Prasidėjo prieš 20 metų
Paežerių dvaro ledainėje susirinkęs nemažas būrys dailininkės bičiulių ir jos talento gerbėjų taip pat paminėjo gražų garbios kraštietės jubiliejų. Nors dailininkė jau daugiau nei 70 metų gyvena toli nuo gimtinės, tačiau kraštietę prisimena daugelis muziejininkų, bibliotekininkų, įvairių įstaigų darbuotojų, patyrusių jos dėmesį ir dosnumą.
Vilkaviškio krašto muziejaus ir dailininkės bičiulystė prasidėjo prieš 20 metų ir tęsiasi iki šiol. Už krašto kultūros puoselėjimą, kultūrinę ir mecenatinę veiklą dailininkė apdovanota LDK Gedimino ordinu (2001 m.), daugybe padėkos raštų, 1997 m. jai suteiktas Vilkaviškio rajono garbės pilietės vardas.
Minėjo šiltu žodžiu
Rajono meras Algirdas Neiberka renginyje prisiminė susitikimą su dailininke, perdavė Garbės piliečio regalijas. Jas muziejininkai išsiųs jubiliatei į Čikagą. Minėjime dalyvavę Vilkaviškio ligoninės vadovas L. Blažaitis, Viešosios bibliotekos atstovė
G. Vosylienė, buvęs muziejaus direktorius A. Žilinskas pasidžiaugė jubiliatės dėmesingumu, prisiminė malonias bendravimo su dailininke akimirkas. Gražiškių gimnazija, iš Klampučių mokyklos perėmusi
M. B. Stankūnienės dovanotus paveikslus, toliau tęsia bičiulystę su dailininke. Gimnazijos direktorė G. Launikonienė išreiškė gražiškiečių padėką, moksleivės jubiliatei skyrė vingrų šokį kartu parodydamos, kad jos dovanotus tautinius rūbus saugo ir naudoja etnokultūros puoselėjimui. Skambėjo M. B. Stankūnienei bei renginio dalyviams skirtos muzikos mokyklos mokytojos Raimondos Kurauskienės ir jos dukros Eimantės dainos, prisiminimų fragmentai. Dailininkę priminė paroda „Darbais vainikuotas gyvenimas“, kurią pristatė muziejininkė Aušra Mickevičienė. Parodoje eksponuojami muziejui perduoti Stankūnų šeimos baldai, dailės darbai ir asmeniniai daiktai. Šilti šventės dalyvių prisiminimai, K. Inkratos parengtos skaidrės priartino dailininkę ir atrodė, kad ji, paprasta ir artima „mūsų Magdutė“, yra čia, šalia, šiltu žvilgsniu ir linksmu žodžiu paliečia kiekvieną.
Iš dailininkės biografijos
Magdalena Birutė Stankūnaitė-Stankūnienė gimė 1925 m. sausio 5 d. Oželių kaime, turtingų ūkininkų Jono ir Konstancijos Stankūnų šeimoje. Joje Magdutė buvo trečias vaikas: augo dvi vyresnės seserys Albina ir Salomėja bei jaunesnė sesutė Sofija ir brolis Jonas. Stiprus ir rūpestingai tvarkomas ūkis, graži sodyba suteikė pagrindą geram ir ramiam gyvenimui – Stankūnų sodyboje buvo gera šeimininkams, jų vaikams ir samdiniams. Tėvas ir samdiniai užsiėmė ūkio darbais, motina – šeimininkavimu, o vaikų pareiga buvo mokytis. Magdalena ne kartą pabrėžė, kad Oželiuose prabėgo laimingiausios jos gyvenimo dienos, kur augo apsupta tėvų meilės, senelio Motiejaus pasakų ir nuostabios gamtos: „Vaikystėje visko turėjau, ko tik vaiko širdelė gali norėti. Buvo visokių gyvulėlių, paukščių, o aplinka – nepaprastai graži. Prie namų žydėjo darželiai, ošė aukšti medžiai, kiemas tvarkingai aptvertas, tvorelių statiniai nudažyti žaliai, o jų viršūnės – baltos. Prie pat namų gurgėjo Žvirgždės upelė, netoliese telkšojo nedidelis Oželių ežeras… Ir viskas viskas vaiko akimis atrodė gyva, sudvasinta, paslaptinga – medžiai, žolynai, vandenys.“ Tokioje idiliškoje aplinkoje užaugusi Magdalena visą gyvenimą liko jautri gamtos grožiui, menui, žmonėms. Būsimoji dailininkė tėviškėje pasisėmė ir savo esybę pripildė dvasinių turtų, kuriais dosniai dalijasi iki šiol.
Baigusi Vladiškių pradžios mokyklą, ji mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono mergaičių gimnazijoje. Prieš karą jaunutė ištekėjo už Vytauto Gavėno, apsigyveno Mokoluose, susilaukė vienintelio sūnaus Arvydėlio.
Sovietinės okupacijos baimė išvarė Magdaleną ir jos artimuosius iš tėvynės. Pasitraukdama iš gimtinės į Vakarus, širdyje ji išsinešė brangius tėviškės atsiminimus, išsaugojo juos atmintyje ir vėliau, gyvendama toli nuo tėvynės Vokietijoje, Londone, Čikagoje. Per gyvenimo praradimus nešėsi tėviškės laukų ir miškų vaizdus, kvapus, garsus, spalvas, kurie vėliau atgimė kūryboje.
Patyrusi sunkią pabėgėlės dalią, vienintelio sūnaus netektį Oldenburgo pabėgėlių stovykloje, Magdalena nepalūžo: ji daug ir sunkiai dirbo, mokėsi rūbų modeliavimo, dalyvavo lietuvių kultūriniame gyvenime. 1947–1960 m. gyveno Londone, vėliau persikėlė į Čikagą, ištekėjo už Jono Gintauto Stankūno. Meno mokėsi įvairiose dailės mokyklose, pas grafiką Viktorą Petravičių, trejus metus studijavo Čikagos menų akademijoje.
Ramybę teikianti kūryba
Savo kūryboje M. B. Stankūnienė išaukštino žmogaus gyvenimo ir gamtos harmoniją, parodydama tai, ką išsaugojo iš praeities, ką regi savo sielos akimis: lauko ir namų ūkio darbus, šventes ir vaikų žaidimus, pritaikytus kiekvienam metų laikui. Sodiečių gyvenimą ir darbus įamžino cikluose „Metų laikai“ ir „Lietuvos kaimo moterų darbai“, „Motina gamta“, „Motina žemė“, „Terra incognita“. Perskaičiusi
A. J. Greimo, M. Gimbutienės knygas panoro sukurti paveikslų „Iš lietuviškos mitologijos“, kelionių įspūdžius išsakė grafikos darbuose „Įspūdžiai iš kelionių“. Savo autorine technika dailininkė sukūrė ciklą „Spalvų simfonija“.
M. B. Stankūnienės kūryba pasižymi sodriu subtiliu spalviniu koloritu, grynų spalvų sąskambiu. Batikos darbuose spalvos prigesintos, ramios, kompozicija išsidėsto paviršiuje, kaip ir kaimo audėjų ornamentiniai raštai. Audinius dailininkė pamėgo nuo vaikystės. Stiprų įspūdį jai paliko vietinių audėjų kūryba, gimstanti didelėse, pusę kambario užimančiose staklėse, vėliau žavėjosi ornamentinėmis kompozicijomis dirbdama įvairiose drabužių parduotuvėse.
Parodos
1968 m. prasidėjęs M. B. Stankūnienės „parodinis“ gyvenimas tęsiasi ligi šiol. Jos personalinės parodos buvo surengtos daugelyje JAV ir Europos miestų, kartu su kitais dailininkais – Australijoje, Kanadoje.
Pirmasis dailininkės kūrinių pristatymas tėvynėje įvyko 1980 m. Lietuvos dailės muziejuje, o nuo 1987 m. parodos organizuotos įvairiuose miestuose: Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Vilniuje, Marijampolėje.
1991 m. parengta jos grafikos ir tapybos darbų paroda Vilkaviškio centrinėje bibliotekoje. Kone kasmet atvažiuodama į Lietuvą, dailininkė dalyvavo parodų atidarymuose, bendravo su kultūros ir meno žmonėmis, valstybės vadovais, politikais, savo kraštiečiais.
Tėvynei M. B. Stankūnienė padovanojo šimtus savo grafikos, tapybos, batikos darbų. Jos dėmesio susilaukė muziejai, mokyklos, bibliotekos, ligoninės, o gerumas palietė daugelį žmonių. M. B. Stankūnienės pavyzdys tapti mecenatais pažadino daug žymių mūsų kraštiečių užsienyje ir Lietuvoje.
Draugystės pradžia
Vilkaviškio krašto muziejuje garbi viešnia pirmą kartą apsilankė 1994 m. vasarą, važiuodama iš Kudirkos Naumiesčio, kur lankė vyro kapą. Pabendravo su tuometine direktore G. Karaliene, suprato muziejaus reikšmę krašto istorijai, sunkų muziejininkų darbą kaupiant ir saugant kultūros vertybes. Todėl M. B. Stankūnienė Vilkaviškio krašto muziejų pasirinko savo palikimo saugotoju. Muziejui ji perdavė daugiau nei 15 tūkstančių vertingų fotodokumentikos, meno darbų, savo asmeninių daiktų ir šeimos relikvijų, skyrė lėšų oficinos remontui.
Dvidešimt metų besitęsiantis bendradarbiavimas labai naudingas: dailininkės dėka muziejaus rinkiniai praturtėjo vertinga medžiaga, atsilygindami muziejininkai pristato dailininkę plačiajai visuomenei, o dėl to laimi kultūra.
M. B. Stankūnienės kultūrinė veikla pagarsino mūsų kraštą, kūrybos darbai papuošė daugelį įstaigų, o Vilkaviškio krašto muziejus praturtėjo dailininkės perduotomis materialinėmis ir dvasinėmis vertybėmis. Kartu ji įgyvendina savo gyvenimo credo – dalytis sukaupta patirtimi ir teikti džiaugsmo spindulius kitiems.
Elena RUPEIKIENĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.