Liukių pradžios mokykla – mano žinių šaltinis

Dažnai prisimenu savo pradžios mokyklą, pirmuosius mokytojus ir šeštadienius, kada galėjome pasikeisti perskaitytą knygą.

1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvusiame caro laikų palivarke buvo įkurta Liukių pradžios mokykla. Didesnę pastato dalį užėmė mokyklos klasės, rūbinė, koridorius, kitą pusę – mokytojų kambarys, butas. 1936–1940 metais šioje mokykloje mokiausi ir aš. Tais laikais mokyklos klasės buvo pilnos mokinių, mano bendramokslių, kurių dabar jau beveik nelikę. Kaip nelikę ir pačios mokyklos…

Prieškario laikais joje mokėsi vaikai iš trijų kaimų: Meiliūnų, Dobilynių, Girėnų. Tuo metu mokytojavo Zaviskienė, Sakalauskas, Gražulis. Prieškario laiku mokytojas buvo kaimo šviesulys, o mums, mokiniams, – įžymybė, kuri viską žino. Atidžiai klausydavomės per pamokas, nes buvo labai įdomu. „Ką išmoksi vaikas būdamas, tas liks visam gyvenimui“, – taip mums sakydavo tėvai ir seneliai. Vieną kartą per savaitę tikybos pamokas vesdavo kunigas. Šeštadieniais mokytojas keisdavo grožinės literatūros knygeles, kurias skaitydavome ir per kurias pažindavome pasaulį. Sužinodavome apie gėrį, nesuprasdami, kas yra blogis, kurį šiandien rodo komercinės televizijos. Į mokyklą eidavome per pusnynus pėsčiomis, linksmai čiuožinėdami nuo kalniukų, kai kada tėtis pavėžėdavo rogėmis. Vaikai iš tolimų vienkiemių eidavo 4–5 kilometrus.

Šiandien kaimo mokyklos jau nebeveikia. Kaimuose nėra mokinių, nes gyventi likę daugiausia senjorai, o jų vaikai išvažinėję į užsienius arba į didesnius miestus. Kiek vaikučių dar yra, juos surenka mokykliniai autobusiukai ir veža į miestų bei miestelių mokyklas. Kaimuose jau beveik nėra bibliotekų, nes nebeliko skaitytojų. Televizoriai su savo meksikietiškais serialais pritraukia labiau: žmonės žiūri ir nieko galvoti nereikia. O skaitant knygas reikia pamąstyti, įsisąmoninti, kas gera ir gražu, atmesti, kas yra blogai.

Aldona MASAITIENĖ