Išėjo amžiams

Ketvirtadienio rytą netekome Donato ŠLIVINSKO. Atlikėjo, mokytojo, bičiulio…

Velionis pašarvotas Pūstapėdžių bendruomenės namų šarvojimo salėje. Laidojama bus šeštadienį, po šv. Mišių, kurios vyks 12 val., bendruomenės namų koplyčioje.

Donatas ŠLIVINSKAS

(1967–2015)

Aš guliu žolėj,

Aš guliu žolėj,

Laikas bėga pro šalį…

Rodos, vis dar girdime dainuojantį Donatą… Deja, laikas, bėgęs pro šalį, sustojo tuomet, kai jau kalasi pirmoji pavasario žolė, kai skleidžiasi pirmasis pumpuras. Kai visa keliasi gyventi ir žydėti…

Mano žvilgsnį nusinešė vėjas,

Pėdas nusinešė kelias.

Ir tik viena žvaigždelė įkrito

Į tuščią kelionmaišį mano…

Į Donato Šlivinsko kelionmaišį, kurį jis išsineš Anapus, įkris tikrai ne viena atminimo ir pagarbos žvaigždelė. Mat šį pedagogą, kūrėją, muzikantą, renginių organizatorių pažinojo vos ne kiekvienas mūsų krašto žmogus.

D. Šlivinskas gimė 1967 metais per Mokytojo dieną – spalio 5-ąją. Gal tai ir lėmė jo pedagoginį talentą bei neišsenkančią meilę vaikams. Donatas buvo profesionalus renginių režisierius. Šią specialybę jis įgijo 1992 metais pabaigęs Lietuvos muzikos akademiją.

Neilgą, bet ryškų Donato gyvenimą įprasmina jo nuveikti darbai. Būdamas Vilkaviškio naikų ir jaunimo centro būrelių vadovu, o vėliau – ir įstaigos direktoriumi, jis ne tik lavino jaunąją kartą, bet ir pats organizavo bei vedė renginius. Be šio kūrybiško žmogaus pagalbos neapsiėjo ir Vilkaviškio kultūros centro, kitų kultūros bei visuomeninių įstaigų darbuotojai. Vargu ar kas suskaičiuotų popietes, susitikimus, vakarus, kuriuose liejosi skaidrus Donato balsas, aidėjo gitaros akordai… Aplink Donatą nuolat būriuodavosi visų mokyklų, kuriose jam teko dirbti, mokiniai: Vilkaviškio Salomėjos Nėries ir Bagotosios pagrindinių mokyklų, „Aušros“ ir Pilviškių „Santakos“ gimnazijų. Meilę muzikai, dainai, pagarbą scenai jis įskiepijo ne tik paties suburtos grupės „Nova“, humoro grupės „Dagys“, kuriai keletą metų akompanavo, narių, bet ir šimtų kitų jaunuolių širdyse.

Kūrybiškumo sėklą Donatas sugebėjo pasėti ir savo atžalų – Simono ir Agnės – širdyse. Savo likimą jie taip pat pasuko kultūros puoselėjimo kryptimi.

Atmintis parplukdys kažkada skambėjusiais melodijas, prisiminsime kažkada pasakytus žodžius. Ir dar skaudžiau suvoksime, kad netekome gero ir gabaus žmogaus. Praradome nuoširdų bičiulį, kuris nuolat veržėsi į didelius darbus ir niekada neatsisakė padėti. O kai pačiam buvo sunku, nesiguodė, nesiskundė, nedejavo…

Jautri Donato širdis nustojo skaičiuoti minutes, tačiau visi jį pažinoję atmins prasmingus ir gražius jo darbus bei nesavanaudišką meilę žmonėms.

Nuoširdžiai užjaučiame žmoną Rasą, dukrą Agnę, sūnų Simoną bei artimuosius. Liūdime kartu su jumis.

Visų bičiulių vardu – Vilkaviškio kultūros centro kolektyvas