Į „Santakos“ pirmtakę „Pergalę“ buvau priimta dirbti iš karto po vidurinės, kai tik įstojau Vilniaus universitete neakivaizdiniu būdu studijuoti žurnalistiką. Nulėmė, matyt, tai, kad laikraštis jau buvo spausdinęs mano eilėraščių ir rašinėlių. Be to, redakcijai staiga prireikė korektorės.
Turėdama laisvų pusdienių, rašinėjau ir toliau. Apie ką rašyti, susigalvodavau pati: tai apie bibliotekininkę, tai apie kultūros namų darbuotoją ir pan. Bet laikraštyje būtinai turėjo būti ir pasakojimų apie gamybos pirmūnus, todėl kiek pasimėgavusi laisvomis temomis gavau pirmąją užduotį: parašyti apie gerai dirbantį kaimo žmogų. Jį turėjau susirasti ne kur nors prie Vilkaviškio, o rajono pakraštyje, Meiliūnuose ar Girėnuose.
Autobusai tada kursuodavo dažnai, todėl į ten nuvažiavau be vargo. Kolūkio kontoroje dirbusios kelios moterys, kiek pasitarusios, pasiūlė parašyti apie kerdžių. Kur jį rasti? Ogi eiti eiti į vakarus, kol už kurio nors kalniuko pamatysiu besiganančius gyvulius.
Užlipu ant vienos kalvos – tuščia, kiek akys užmato. Keliauju tolyn – niekur jokių gyvulių. Pagaliau, besižvalgydama nuo nežinia kelintos kalvos, tolyje pamačiau galvijų kaimenę ir arkliu jodinėjantį vyriškį. Apsidžiaugiau, bet tuoj pat nutirpau: nuo kaimenės pusės į mane šuoliavo… vilkšunis!
Kerdžius, ko gero, manęs net nebuvo pastebėjęs. Tik nežinia, ar jis ką nors ir būtų pakeitęs, pats būdamas mažiausiai už puskilometrio. Beliko tik laukti susitikimo su keturkoju kerdžiaus pagalbininku. O šis, nors ir buvo griausmingai didelis, pasirodė esąs visai draugiško charakterio. Negana to, kad meiliai sukiojosi aplinkui, kol kalbėjomės su kerdžiumi, nesitraukė ir man susiruošus atgal. Cimpeno šalia beveik iki pat gyvenvietės, o paskui nuskuodė per laukus į savo pievas.
Birutė PAVLOVIENĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.