Žurnalistika mano gyvenime atsirado labai netikėtai. 1969 metų vasarą, baigusi porą kursų tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto lietuvių kalbos ir literatūros fakultete, nusprendžiau įsidarbinti ir mokytis neakivaizdžiai. Tuometinėje “Pergalėje” radau skelbimą, kad redakcijai reikalingas literatūrinis darbuotojas (tuomet taip buvo vadinami korespondentai). Tad pirmadienio rytą jau stovėjau prie tuometinio redaktoriaus Juozo Urbono kabineto.
Kai pakviesta užėjau, į mane žvelgė du, kaip man atrodė, solidaus amžiaus vyriškiai – redaktorius ir pavaduotojas Algimantas Vendrikis. Tik daug vėliau perpratau, jog tie solidūs vyriškiai tuomet tebuvo keturiasdešimtmečiai! Vienas per kitą klausinėjo apie mokslus, pomėgius, šeimą ir sakė, kad į literatūrinio darbuotojo vietą – didelis konkursas, todėl liepė parašyti kokį nors straipsnelį. Neprisipažinau, jog esu rašiusi tik į klasės sienlaikraštį.
Po savaitės redaktorius parašė įsakymą priimti mane dirbti redakcijoje literatūrine darbuotoja – skaityti korektūrą ir per savaitę parašyti vieną straipsnį. Dar pagąsdino, kad jei paliksiu nors vieną klaidelę, iškart atleis.
Kaip šiandien prisimenu, kai parsinešusi laikraštį namo pirmajame puslapyje pamačiau paliktą korektūros klaidą: žinutėje apie žemės ūkio darbus vietoj žodžio „aria“ buvo išspausdinta „arbia“. Iki pirmadienio ryto drebėjau, jog viskas baigta: atleis, kaip ir žadėjo.
Neatleido ir niekada daugiau niekas nebegąsdino. O ir man pačiai beveik visus 43 darbo metus niekada nekilo minties palikti redakciją. Todėl, kad darbą tiesiog įsimylėjau, jis tapo gyvenimo būdu. Vertinau, jog manimi pasitikėjo vyresnieji kolegos, iškart patikėjo atsakingą darbą, padėjo suprasti atsakomybę už tai, ką darai: rašai apie žmones ir žmonėms, kurie gyvena greta, kuriuos kasdien gali susitikti. Todėl turi dirbti taip, kad nebūtų gėda.
Per kelis žurnalistinio darbo dešimtmečius teko sutikti tūkstančių tūkstančius žmonių. Kai pavartau ankstesnių metų laikraščius ir paskaitau savo straipsnius, atgyja prisiminimai: kokiomis aplinkybėmis kalbinau pašnekovą, ką jis papasakojo „ne spaudai“. Pasitaikė tokių, kuriems žurnalistas buvo tarsi psichologas ar nuodėmklausys. Bendravimas su tremtiniais, daugiavaikėmis mamomis, dvasininkais, paprastais žmonėmis padėjo perprasti gyvenimą, įveikti savus sunkumus.
Mano darbo biografija tarsi nusitęsė po dvidešimtmetį per abu laikraščius – „Pergalę“ ir „Santaką“. Teko rašyti ir partijos gyvenimo tema. Kaip anekdotą prisimenu savo naivumą: turėjau paruošti ataskaitą apie partijos plenumą. Partijos komiteto salė buvo pilnutėlė, o į tribūną išėjęs vyriškis pranešė, jog „į garbės prezidiumą kviečia TSKP CK biurą su Leonidu Brežnevu priešakyje“. Visi atsistoję plojo, o aš net pasistiebiau, kad pamatyčiau, kaip pro duris įeis garbūs svečiai…
Kartu su šalies nepriklausomybe iš laikraščio išnyko privalomos, kontroliuojamos temos, atsirado buvusios „uždraustosios“. Nebuvo sunku persiorientuoti, nes visais laikais nemėgau sensacijų, koncentravausi į pozityviąją gyvenimo pusę, gėrio, dvasingumo temas.
Didesnę mano darbo metų dalį pagrindinės priemonės buvo tik rašiklis ir bloknotas. Kai atsirado diktofonai, pasitaikė ir nemalonių akibrokštų. Prisimenu interviu su ambasadoriumi Vytautu Dambrava. Pasitikėjau diktofonu ir nieko nesižymėjau, tik klausiausi. Kai sėdau rašyti, tikėjausi vėl patirti malonumą klausydama šio iškilaus žmogaus. Bet diktofonas tik monotoniškai burzgė – įrašo nesigirdėjo.
Permąstydama savo darbo laikraštyje metus, vis prisimenu interviu su Jono Basanavičiaus paminklo mūsų mieste autoriumi skulptoriumi Antanu Žukausku. Jis tvirtino nemanąs, kad savo kūriniu pagadino mūsų miesto vaizdą. Aš taip pat tikiuosi, jog savo darbu nepagadinau laikraščio turinio ar įvaizdžio. Įgijau daug draugų, sutikau daug bendraminčių. Džiaugiuosi, kad į redakciją pavyko ir pačiai pritraukti perspektyvių jaunų žmonių, kurie dabar – jau kolektyvo senbuviai, puikūs, kūrybingi žurnalistai.
Birutė NENĖNIENĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.