Mintys balsu

Regiono plėtra, arba kodėl išnyksta miestai?

Niekam nesinorėtų, kad šiuolaikinių ekonominių peripetijų maišalynėje Vilkaviškio kraštas liktų smulkių įmonėlių (amatininkų) ir ūkininkų miesteliu, kur senėjantys gyventojai prie šiokių tokių uždarbių, įvairių gaunamų pašalpų, prisidurdami vieša paslaptimi tapusios kontrabandinės produkcijos pajamų, nykstančiai egzistuotų. O juk šis kraštas bendrame respublikos regionų kontekste kažkada buvo gana patrauklus. Tik išnykus stambioms įmonėms, miestas ir visas kraštas įtartinai nuščiuvo. Kas galėtų tapti ta gaivalingąja jėga, išjudinančia jį iš sąstingio? Klausimą galima būtų pavadinti retoriniu ar futuristiniu: „Kas būtų, jeigu būtų?..“

Iš Europos Sąjungos ateina didelės lėšos regionų plėtrai vystyti. Šių eilučių autorius neketina peikti išrinktosios valdžios veiksmų ar esamos tvarkos, tik su nemaža pesimizmo nuotaika klausosi žinių, kaip ketinama lėšas naudoti, ir su maža maža viltimi laukia pasirodant nestandartinių, strateginių sprendinių.

Pirmasis krašto vystymosi „gaivalas“ galbūt galėtų būti nedirbamų žemių panaudojimas. Tai kalvos ir kloniai, kurių savininkai neturi galimybių apdirbti, nes ten neprieina technika, sudėtinga nutiesti bent kiek įmanomus kelius. Bet puikiausiai ten galėtų ganytis avys. Ne taip jau ir sudėtinga sužiūrėti, kiek tokių žemių yra, išaiškinti, įtikinti jų savininkus ir paaiškinti apie galimą naudą. Ne aukštoji matematika reikalinga, jog sužinotum, kiek kilogramų vilnos duoda viena avis. Tik truputėlio žinių reikia norint suskaičiuoti, kiek vilnos reikia užauginti, kad galėtų rentabiliai dirbti audimo fabrikas. Jis šiais laikais pastatomas per keletą mėnesių. Žinoma, surasti investuotoją – darbas iš svarbesniųjų ir, tikriausiai, ne vietinės reikšmės.

O kiek dar „klodų“ gali išjudinti kailių apdirbimas ir mėsos realizavimas. Strategijai išvystyti norom ar nenorom atsiranda išrinktų atsakingų ir įgaliotųjų asmenų darbas, t. y. taktinis planavimas.

Antroji jėga – linininkystės atgaivinimas. Yra sakančiųjų, kad „šios srities traukinys jau nuvažiavo“. Bet traukiniai turi savybę ir parvažiuoti. Juo labiau kai Marijampolės cukraus fabrikas vis mažesnes ir mažesnes kvotas ūkininkams dalija. Sritis, žinoma, sudėtinga, bet taktinis planas turėtų prasidėti nuo konsultacijų su žmonėmis, išmanančiais lino technologijas, žinančiais, kokios srovės „nuplukdė“ linų pramonę iš Lietuvos ir kokia kaina gali būti ši sritis atkurta. Nors linų žiedeliai ir mėlyni, bet visos kalbos su ūkininkais, investuotojais, aukštosios valdžios atstovais kabinetuose turi būti grindžiamos skaičiais ir tik skaičiais. Taktinį planą turi sudarinėti jau ne politikai, o technologų ir ekonomistų komanda. Pasirodžius lino audiniui, atsiranda darbo ir siuvėjams. Šios jėgos pasireiškimą pajustume tada, kai kažkuriame Lietuvos kampelyje žmogus sakytų: „Važiuojam į Vilkaviškį pigesnių lino drabužių nusipirkti.“

Trečioji strateginė vystymosi kryptis galėtų būti turizmas. Naivoka būtų manyti, kad šio krašto šviesuoliais, sugriautų dvarų bei kruviniausių mūšių istorijomis, kraštovaizdžiu labai jau susidomėtų užsieniečiai (nebent kaliningradiečiai, jei kada santykiai normalizuosis). Šis „produktas“ bus daugiau vietiniam Lietuvos turistui, juolab jei atsirastų galimybė, kaip jau buvo minėta, nusipirkti lino gaminių ar pasmaližiauti aviena. Tuo tikslu reikėtų surasti (pakviesti) specialistą, išmanantį turizmo vadybą. Jo uždaviniais taptų turizmo objektų įforminimas, maršrutų ir vietinių gidų parengimas, metodikų ir informacinės medžiagos susisteminimas, bent minimalios aptarnavimo infrastruktūros organizavimas.

Suprantama, jog tai ne vienos kadencijos išrinktųjų darbo gairės. Šio straipsnelio skepticizme girdėti „kniaukimas“: kokia nesąmonė!.. Bet čia tinka banalioji frazė: nėra provincijų, yra tik provincialus mąstymas.

Galbūt yra galimos ir kitos strateginės kryptys, tačiau kiekvienas oponentas tuoj klaustų, iš kur paimti žmonių, kai išvykusieji iš rajono sudaro gerą trečdalį visų gyventojų?

Atsakymas būtų vienintelis: reikia žinoti kiekvieno kaimo, miestelio, gyvenvietės žmonių sudėtį (pagal profesiją, išsilavinimą, išvykimo motyvus) ir siūlyti veiklos perspektyvą. Dažnas jaunas žmogus sugrįš į tėvų žemę, jei žinos savo gyvenimo perspektyvą.

Svarbi dar būna ir tokia žinia, kuri teikia pasididžiavimą savo kraštu. Pavyzdžiui, kodėl nepabandžius susigrąžinti vyskupą ten, kur jam derėtų būti pagal vyskupystės pavadinimą? Kodėl negalėtų būti Vilkaviškio meteorologijos centro, iš kurio gyventojai galėtų išgirsti orų prognozes Vilkaviškiui? Kodėl neįkūrus Vilkaviškio televizijos? Kodėl nesugalvojus netrumpalaikių respublikinių kultūrinių renginių, tokių kaip Rokiškio teatrų festivalis ir pan.

Vis tai, kas ketinama daryti mieste ir rajone už regioninės plėtros pinigus, žinoma, yra gerai. Gatvių ir skverų sutvarkymas, Šeimenos pakrančių rekreacija,
sporto komplekso, dviračių takų įrengimas ežero pakrantėmis ir kt. yra puiku. Tačiau jei miestas liks tik pensininkų,
patriotiškai nusiteikusių vargetų ir moksleivių, kurių tėvai išvykę uždarbiauti, puikia ir patogia gyvenamąja vieta, jei nebus virtualios jėgos, plečiančios regiono veiklą, ateities kartos mums atminimo paminklų nestatys.

Algimantas GRAKAVINAS