Gabiam jaunuoliui procesas patinka daug labiau nei rezultatai

Renata VITKAUSKIENĖ

Vieno iš geriausių šių metų Lietuvos abiturientų Deimanto Batulevičiaus, per valstybinius brandos egzaminus įvertinto penkiais šimtukais, mokyklinė patirtis kelia minčių apie galimybes realizuoti išskirtinius gebėjimus. Talentas – tai perspektyvos bei didesnė pasirinkimo, veiksmų laisvė, bet sykiu ir atsakomybė jo neapleisti.

– Kaip jautiesi iš 37 tūkstančių abiturientų patekęs į pačių gabiausiųjų septynetuką?

– Tiesą sakant, niekaip. Kiti į mano šimtukus reagavo daug audringiau nei aš. Šimtukai man neturi didelės reikšmės. Nesu labai ambicingas, todėl laimėti man nėra nei itin svarbu, nei labai malonu. Daug labiau nei rezultatai man patinka procesas. Tokio požiūrio didelis pliusas – nėra liūdesio nepasisekus, o minusas – kad nebūna didelio džiaugsmo, kai sekasi.

– Ar sunku buvo mokytis?

– Pradinukui nebuvo itin paprasta, nors niekada nebuvo labai sunku – tiesiog pradinėse klasėse reikėdavo įdėti daugiau pastangų. Penktoje, gal šeštoje klasėje prasidėjo tikrai lengvas gyvenimas. Mokytis niekada nebuvo sudėtinga, netgi pasakyčiau, kad labai lengva ir neskausminga.

– Kam skyrei savo laisvalaikį?

– Be perstojo skaičiau. Iš pradžių – knygas lietuviškai, vėliau – angliškai. Kažkada buvau radęs japoniškus komiksus – mangas. Skaičiau juos tūkstančiais puslapių. Pastaruosius porą metų angliškai skaitau populiariąją japonų literatūrą – lengvo turinio fantastikos knygų serijas. Jos itin intensyviai rašomos, o serijose yra labai daug knygų, pavyzdžiui, vienoje – per 20.

– Koks darbo ir talento santykis tavo rezultatuose?

– Mokykloje nepersistengdavau, tačiau tai nieko nekeitė – vis tiek turėjau aukščiausius įvertinimus. Gabumų turiu kaip kažin ko ir esu tuo patenkintas. Tai yra puiku, nes namuose papildomai mokytis nereikėjo.

Mano atveju talentas tikrai sudaro didžiąją dalį rezultatų, bet nemanau, kad visiškai be darbo būčiau gavęs tokius įvertinimus. Kai 10 klasėje įstojau į Nacionalinę moksleivių akademiją (NMA), į fizikos ir astronomijos sekciją, buvo pirmas kartas, kada man teko rimtai mąstyti. Iki tol būdavo taip: matau mokyklinio lygio uždavinį, žinau, kokiu būdu jį reikia spręsti, taigi aš nesikišu į jo sprendimą, o tik rašau, rašau ir uždavinys tarsi savaime išsisprendžia.

Olimpiadų uždavinių negalėdavau išspręsti, nes reikėjo mokėti kiek daugiau. O kai kažko nemoki, gali galvoti negalvojęs, tai nieko nepadeda. Įstojęs į NMA gaudavau universitetų pirmųjų kursų teorinę medžiagą ir užduotis. Nors teorijos visada trūkdavo, tačiau jos užtekdavo „užsikabinti“ ir visa kita susirasti pačiam. Suradus teorinę medžiagą dar reikėdavo ieškoti būdo, kaip išspręsti uždavinį, nuo ko pradėti. Nuo 10 klasės mano mokymosi rezultatai smarkiai pagerėjo, spręsdamas uždavinius pradėjau gebėti aktyviai mąstyti. Taigi jeigu nebūtų buvusios NMA, tikrai nežinau, ar būčiau gavęs šimtukus.

– Kuo tave žavi fizika?

– Nemėgstu kažko mokytis „iškaldamas“. Sėdėti prie knygų, stengiantis ką nors, pavyzdžiui, vardus, pavadinimus ar datas, išmokti, man neįdomu ir nesvarbu. Fizikoje „kalti“ beveik nereikia, labai daug kas susipina tarpusavyje, dėsnius galima suvokti, reiškinius galima lyginti vieną su kitu. Apibrėžimus gali suprasti per formules, kurias tarsi savaime išmoksti jomis besinaudodamas. Apskritai man fizika patinka tuo, kad suteikia galimybę pažvelgti gilyn į pačias priežastis to, kas aplink mus vyksta.

– Kodėl renkiesi studijas ir gyvenimą užsienyje?

– Galimybė vėliau, jau studijuojant antrame ar trečiame kurse, pasirinkti konkrečią disciplinos kryptį buvo viena iš priežasčių. Kol kas neturiu aiškių tikslų, ką norėčiau nuveikti fizikoje. Pabaigęs 12 klasių, išėjęs tik mokyklinį kursą tikrai negali nuspręsti, į kurią sritį linksti. Be to, Anglijos universitetų studijų programos daug platesnės, tačiau be šalutinių dalykų: teisės, užsienio kalbų, filosofijos ar pan. Galima koncentruotis tik į tai, ką pasirinkai studijuoti.

Lietuvoje fizikams galimybės pasireikšti ribotos. Yra lazerių fizika, bet nebūtinai šitą sritį rinksiuosi. Dėl to savo ateitį įsivaizduoju užsienyje, juolab kad ten darbas yra geriau vertinamas ir apmokamas.

– Kada pirmą sykį mokykloje gavai nepatenkinamą įvertinimą?

– Šiemet, kai neišlaikiau bandomojo lietuvių kalbos ir literatūros egzamino. Rašinyje, remdamasis vieninteliu autoriumi, padariau fakto klaidą. Rašant rašinius ne itin puikiai sekasi remtis autoriais, nors to reikalaujama. Man asmeniškai to nė nereikėtų – aš labiau linkęs dėstyti savo mintis, o ne remtis kitų žmonių kūriniais. Pavyzdžiui, rašyti esė, kur duodama daugiau laisvės, man visai sekasi.

Šitas nepatenkinamas įvertinimas buvo vienintelis, kurį gavau mokykloje. Šiaip lietuvių kalba, kaip mokomasis dalykas, man nėra sudėtinga, tik nelabai patinka pats egzaminavimo būdas. Problema yra parašyti taip, kaip mokytojai nori, kad būtų parašyta.

Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino kuklesniam rezultatui įtakos galėjo turėti ir tai, jog jau labai seniai savo malonumui nesu skaitęs knygų lietuvių kalba.

– Kaip galvoji, kodėl anglų kalbos egzaminą abiturientai išlaiko kur kas geriau negu gimtosios lietuvių kalbos?

– Manau, kad anglų kalba yra geriau egzaminuojama. Egzamine – daugiau dalių, o ne tik rašinys. Anglų kalbos egzamine rašinio ir laiško įvertinimai nesudaro pagrindinės dalies galimų gauti taškų. Rašinio struktūra yra daug griežtesnė, ji turi iš anksto gerai žinomą, nustatytą „formulę“, kaip viskas turi būti, nelabai yra kur suklysti dėstant mintis. Be to, jeigu nesiseka gerai rašyti, gali atsigriebti skaitymo, klausymo dalyse. Lietuvių kalbos ir literatūros egzamine vertinamas tik rašinys. Mano manymu, rašinį, kūrybinį darbą, kuris panėšėja į meną, įvertinti yra gana sunku, nes meną kiekvienas matome skirtingai.