Iš Gražiškių miestelio kilusio sportininko Henriko Vikšraičio karjerai įtakos turėjo sunki vaikystė ir sudėtingas charakteris. „Teko kovoti dėl visko, net ir dėl duonos kąsnio“, – neslėpė gražiškietis.
Nulėmė draugas
Sunkus charakteris ir karštas temperamentas vaikystėje Henrikui dažnai pakišdavo koją ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų. H. Vikšraitis dėl tokio savo būdo net turėjo nemalonumų su teisėsauga. Nežinia, kaip būtų pasisukęs vaikino likimas, jei ne jo draugas Edgaras Jankauskas, įžvelgęs dideles Henriko galimybes. Tuo metu Vilniuje studijavęs gražiškietis E. Jankauskas nusprendė padėti kraštiečiui. Draugo sportinius gabumus ir ūmų charakterį jis nutarė pasukti tinkama linkme.
„Papasakojau apie jį kovos menų klubo „Sparta Gym“ treneriui Andriui Šipailai. Pasakiau, kad Henrikas yra sportiškas, turi gerus duomenis ir tinkamą charakterį, – prisiminė E. Jankauskas. – Aš tikėjau, jog Henrikas gali daug pasiekti, nors viena jo mokytoja tiesiai šviesiai pasakė, kad tokiu sprendimu prisidarysiu problemų sau.“
Pats E. Jankauskas baigęs mokslus tapo kovos menų treneriu, tad jam teko treniruoti ir į sporto aukštumas kopiantį draugą.
Pergalių kraitis
Treneris A. Šipaila pasiūlė Henrikui atvykti į Vilnių studijuoti ir užsiimti profesionaliu sportu. Gražiškiečio nereikėjo ilgai įkalbinėti. Jis iš karto sutiko ir dar prieš išvykdamas į sostinę dalyvavo kikbokso stovykloje Zarasuose. Šešiolikmetis galutinai suprato, kad nori eiti šiuo keliu ir pasiekti kuo geresnių rezultatų.
Prieš penkerius metus H. Vikšraitis pradėjo aktyviai ir profesionaliai treniruotis klube „Sparta Gym“. Tais pačiais metais vaikinas tapo Lietuvos Muay Thai čempionu. Po metų sportininko pergalių ir apdovanojimų sąrašas pasidarė dvigubai ilgesnis ir nuo to laiko kasmet sparčiai auga.
Šiais metais sportininkas tapo turnyro „KOK World Grand Prix“ Rygoje nugalėtoju. Nors daugelis sporto ekspertų pranašavo pergalę estui Edvinui Kibusui, gražiškietis H. Vikšraitis nepaliko varžovui jokių vilčių. Šis turnyras – vienas didžiausių Europoje, jame dalyvauja daugybė labai stiprių bušido kovotojų iš viso pasaulio.
Paklaustas apie jam svarbiausią apdovanojimą vaikinas sakė negalįs išskirti vieno.
„Man visi apdovanojimai yra svarbūs. Malonu treneriams A. Šipailai ir E. Jankauskui dovanoti pergales kaip atlygį už jų sunkų darbą“, – pasakojo sportininkas.
H. Vikšraitis pelnęs ir daugiau prestižinių apdovanojimų: yra tituluotas techniškiausiu Baltarusijos taurės kovotoju, Latvijos ir Lietuvos kikbokso čempionatuose gavęs taures už gražiausią kovą.
Traumos netrukdė
Tam, kad taptų vienu geriausių kovotojų, gražiškiečiui reikėjo įdėti ne tik daug darbo bei pastangų, bet ir iškęsti stiprių fizinių skausmų. H. Vikšraitis pasakojo, kad didžiausią traumą patyrė per varžybas. Jam lūžo šonkaulis.
„Tai nutiko per pirmąjį raundą. Supratau, kad kažkas ne taip, – jaučiau labai stiprų skausmą, bet kovą sugebėjau baigti“, – pasakojo sportininkas.
Vaikinas dėl tokios traumos kaltino per mažą patirtį, mat ruošiantis varžyboms per savaitę reikėjo numesti 9 kg svorio, dukart per dieną sportuoti su specialiu kostiumu. Per tokias treniruotes sportininko organizmas neteko gausybės kaulams reikalingų mineralų. Tačiau nei ši, nei kitos traumos nesutrukdė H. Vikšraičiui siekti pergalių Lietuvos ir užsienio ringuose.
Ilgisi gimtinės
Nors didžiąją dienos dalį kikboksininkas praleidžia sporto salėje, tačiau atranda laiko ne tik draugams, bet ir mokslams. H. Vikšraitis studijuoja Lietuvos edukologijos universitete kūno kultūrą, o už gerus mokslo rezultatus gauna stipendiją.
E. Jankauskas tapo ne tik vienu iš H. Vikšraičio trenerių klube „Sparta Gym“ bei už jo ribų, bet ir geriausiu, artimu draugu.
„Henrikas yra labai darbštus ir užsispyręs sportininkas. Niekada nepraleidžia treniruočių ir viską įvykdo 120 procentų, – gražių žodžių draugui negailėjo E. Jankauskas. – Šiandien galiu pasidžiaugti, kad kažkada patikėjau Henriku. Dabar jis yra puikus pavyzdys visiems.“
Vilniuje sportiniu ritmu gyvenantis H. Vikšraitis prisipažįsta, kad ilgisi gimtojo Gražiškių miestelio, nors į jį grįžta gan retai. Labiausiai pasiilgsta vaikystės ir didžiuojasi, kad būdamas mažas dūko su žaidimų draugais, tad dažniau skųsdavosi nubrozdintais keliais, o ne nuo kompiuterio skaudančiomis akimis. Vaikinas įsitikinęs, kad be sunkaus darbo neįmanoma pasiekti gerų rezultatų, todėl daug laiko praleidžia sporto salėje. Henrikas nori, jog sporto šaka, kurią populiarina, ir jo pasiekti rezultatai sudomintų kuo daugiau vaikų – ypač tokių, kuriems sukauptą pyktį vertėtų išlieti sporto salėje, o ne namuose ar gatvėje.
Laura PAŠKEVIČIŪTĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.