Dainininkės Rūtos prisiminimuose – naktimis ruošiami namų darbai

Aušrinė VAŠČĖGAITĖ

Nedaug Lietuvoje rastume scenų, kuriose nesisukiojo Rūta ŽILIONYTĖ, dainavusi populiariuose Laimos Lapkauskaitės vadovaujamuose kolektyvuose „Mokinukės“ ir „Studentės“.

Iš Vilkaviškio kilusiai ir čia augusiai merginai nesvetimas įžymybės gyvenimas. Šiuo metu didmiestyje gyvenanti, dirbanti ir psichologiją studijuojanti Rūta sutiko pasidalyti sceninio gyvenimo užkulisiais ir papasakoti, ką veikia šiandien.

– Rūta, Tavo muzikinis kelias prasidėjo Marijampolėje. Ar dėl to, kad Vilkaviškyje buvo per maža jaunimo užimtumo, saviraiškos pasiūla?

– Galima sakyti, jog mano muzikinis kelias prasidėjo Vilkaviškyje, kai man buvo ketveri metukai. Tuomet turėjau pirmąją vokalo mokytoją, kuri mane ruošė kultiniam „Dainų dainelės“ konkursui. Tapau jauniausia konkurso laureate, sulaukiau daug dėmesio ir jau tada supratau, kad mano didžiausias noras – būti scenoje. Tik kiek vėliau pradėjau važinėti į Marijampolę. Manau, jog niekada nereikėtų skųstis per maža saviraiškos pasiūla, svarbiausia – didelis noras ir užsidegimas, o kur tobulėti – visuomet galima surasti.

– Scenoje sukiesi nuo vaikystės. Tikriausiai daug ką teko paaukoti dėl nuolatinių koncertų, repeticijų, praleisti draugų gimtadienius, o galbūt – nepadaryti namų darbų?

– Nuo pat mažens buvau ganėtinai nevaikiška, niekada nemėgau žaisti su lėlėmis, man tai buvo tiesiog neįdomu. Kur kas smagiau buvo mokytis dainuoti, groti pianinu. Vėliau, kai pradėjau mokytis Marijampolėje, muzikos mokykla tapo antraisiais namais, o kelionės po visą Lietuvą ir koncertai – kasdienybe.

Draugai ir šeima žinodavo, jog gimtadienius reikia derinti prie mano grafiko, o namų darbus dažnai tekdavo daryti vykstant į koncertus, kelionėse pasišviečiant žibintuvėliu. Ne kartą yra tekę keltis 4 val. ryto, kad pasiruoščiau kontroliniam darbui. Būdavo ir taip, jog sėdėdavau suole ir drebėdavau, kad tik nepakviestų prie lentos, ypač per matematikos pamokas.

Toks gyvenimo būdas būdavo tiesiog įprastas dalykas ir net neįsivaizdavau, jog gali būti kitaip. Tuomet žinodavome, kad mūsų veikla – šventas reikalas: jei nesugebi kažko suderinti, sėdėk namie, scena ir gastrolės ne tau. O pamokų kiek praleista… Džiugu, jog turėjau gerus ir supratingus mokytojus.

– Turėtum jaustis žvaigžde. Tikriausiai yra daug prašančių Tavo autografo, norinčių pasidaryti asmenukę?

– Žodis „žvaigždė“ man apskritai labai juokingas. Pastaruoju metu visi nori būti „žvaigždėmis“ ir dažnas vos porą kartų pasirodęs televizijoje pasijunta labai reikšmingas – tai akivaizdžiai atsispindi kai kurių žmonių elgesyje. Manau ir tikiuosi, kad niekada neturėjau tokio jausmo.

Kalbant apie atpažinimą gatvėje, kitaip nei prieš kurį laiką, pastaruoju metu kur kas rečiau jaučiu išskirtinį dėmesį, o asmenukių gatvėje tikrai niekas neprašo. Viskas labai greitai keičiasi, vienus veidus keičia kiti. Iš tiesų niekada nemėgau didelio dėmesio ir įkyrių nepažįstamųjų žvilgsnių.

– Kokie, Tavo manymu, didžiausi dažnai scenoje matomo atlikėjo gyvenimo pliusai ir minusai?

– Didžiausias pliusas – galėjimas save realizuoti mėgstamoje veikloje, malonu, kai kiti žmonės tai įvertina ir suvoki, kad įdėtas darbas ne veltui. Dažnai žinomumas gali palengvinti įvairias gyvenimiškas situacijas ir pasiekti tikslą tampa lengviau.

Kalbant apie neigiamas puses, mano manymu, vienas esminių minusų yra laiko asmeniniam gyvenimui, draugams, šeimai stygius, sudėtinga planuoti laiką, dėl to kartais žmonės „perdega“. Neigiamas aspektas dažnai yra per didelis dėmesys, jausmas, lyg būtum po padidinamuoju stiklu.

Kaip ir minėjau, daugelis greitai išpopuliarėjusių jaunų žmonių pasijunta itin svarbūs. Jie keičiasi – ir ne visada į gerąją pusę. Taip pat žmogų gali paveikti greiti pinigai, nemokėjimas su jais elgtis, o pasibaigus trumpalaikei šlovei nežinojimas, ką daryti. Žinoma, viskas priklauso nuo paties žmogaus.

– Jeigu galėtum sugrįžti į vaikystę, ar Tavo vaikiškos pėdutės pasuktų tokiu pačiu keliu?

– Niekada neįsivaizdavau, kaip būtų, jeigu būtų kitaip. Manau, niekas nevyksta veltui, dėl nieko nesigailiu. Per visą tą laiką įgijau daug patirties ir tai vertinu.

– Pastaruoju metu Tavo sceniniai pasirodymai gana reti. Kodėl?

– Viskas keičiasi, tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Mielai pasirodyčiau ir dažniau.

– Kokia veikla šiandien yra Tavo prioritetų sąrašo viršuje?

– Kol kas darbas, psichologijos magistrantūros studijos ir nuolatinis tobulėjimas.

– Studijuoji psichologiją. Ar šie mokslai padeda labiau pažinti žmones, pasirinkti draugus?

– Labai dažnai žmonės mano, kad jei studijuoji psichologiją, gali skaityti mintis ar kiaurai matyti kitus. Deja, taip nėra. Kartais galima pastebėti tam tikrus dėsningumus, tačiau realiame gyvenime dažniausiai pasikliauju intuicija, o ne psichologijos žiniomis.

– Kokia didžiausia Tavo muzikinė svajonė? O gal visos jau išsipildė?

– Iš tikrųjų pastaruoju metu neturiu didelių vizijų, susijusių su muzika. Tiesiog smagu būtų daugiau koncertuoti, vėl mokytis dainuoti ir tobulėti šioje srityje.

– Kada išvysime Tave Vilkaviškio scenoje?

– Kas čia žino, gal visai greitu metu.

– Gyveni didmiestyje. Kokių dalykų, skatinančių jaunimo veiklumą, atveriančių daugiau galimybių lavėti jauniems talentams, labiausiai trūksta Vilkaviškyje?

– Manau, kad šiais laikais technologijos atveria kelią į didžiąją dalį mokymosi medžiagos, o tai, jog Vilkaviškis yra mažas miestas, nereiškia, kad čia trūksta vietų lavinti savo įgūdžius.

– Ką galėtum palinkėti, patarti Vilkaviškio jaunimui, kuris taip pat siekia realizuoti save pramogų pasaulyje?

– Pramogų pasaulyje galima save realizuoti labai įvairiais būdais, tik gaila, jog ne visuomet tai daroma remiantis talentu. Linkiu jaunimui tvirtai žinoti, ko tikrai nori, ir gebėjimo kritiškai save įvertinti. Jeigu jūs esate kažkuo išskirtinis, užsispyręs, degate labai dideliu noru ir nusiteikęs, kad ne visada viskas eis kaip per sviestą, daug dirbkite ir siekite užsibrėžto tikslo.