Politiniai ir ekonominiai vėjai „Žemkalniją“ užgrūdino

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Siuvimo akcinė bendrovė „Žemkalnija“ praeitus metus pabaigė minėdama savo gyvavimo 60-metį. Per tuos kelis dešimtmečius įmonė matė ir šilto, ir šalto. Šiandien jos generalinis direktorius Vladas Jakaitis sako, kad negali skųstis užsakymų stoka, tačiau trūksta kvalifikuotų siuvėjų.

1955 m. tuometinis siuvimo fabrikas savo veiklą pradėjo nuo vaikiškų rūbelių ir kareiviškų uniformų siuvimo. Vėliau visa Lietuva nešiojo Vilkaviškyje siūtus džinsus, kurių kokybė nebuvo prastesnė už atvežtinių.

Pasikeitus politiniams vėjams, teko ieškoti naujų rinkų. Buvo nelengva, tačiau „Žemkalnija“ kantriai pergyveno krizę, nesužlugo, tik teko gerokai sumažinti darbuotojų skaičių.

Pasak bendrovės generalinio direktoriaus Vlado Jakaičio, praėję metai buvo labai normalūs. Kaip ir anksčiau, įmonė bendradarbiauja su vokiečių firma „Toni Dress“: siuva jai sportinių modelių kelnes. Šiuo metu fabrike – pats darbų įkarštis, mat dabar Vokietijoje vyksta drabužių parodos, kuriose gaunama didelė dalis metinių užsakymų.

– Pasiuvome vokiečiams per 2 tūkst. įvairių pavyzdžių, tad laikotarpis – gana įtemptas. Tačiau vasario viduryje prasidės vadinamasis tarpsezonis, kai gamyba bus visiškai sustabdyta. Šį periodą neturime užsakymų, todėl galime atsikvėpti. Dirbti vėl pradėsime kovą, – pasakojo V. Jakaitis.

Anot direktoriaus, šiuo metu trūksta kvalifikuotų siuvėjų. Įmonė mielai priimtų dirbti bent 10 žmonių. Kelnių modelių siuvimas kasmet darosi vis sudėtingesnis, kokybei vokiečiai kelia ypač griežtus reikalavimus.

Šiuo metu fabrike dirba apie 300 žmonių. Tai – perpus mažiau nei įmonės klestėjimo laikotarpiu, bet beveik visu šimtu daugiau negu per krizę.

Siuvimo fabrike prieš keletą metų buvo atsisakyta ir naktinio darbo pamainos. Dabar įmonėje darbo diena prasideda 8 val. ir baigiasi 16.30 val.

Pasak direktoriaus, kelnių mados greitai keičiasi, tenka prisitaikyti prie naujų vėjų. Šįmet ypač madinga rūbus puošti Svarovskio kristalais, tad juos ant savo siuvinių klijuoja ir vilkaviškiečiai. Netrukus ruošiamasi po truputį įdiegti ir sportinių kelnių trynimą, mat tokių gaminių irgi pageidauja vokiečiai. Tam prireiks nemažai rankų darbo.

„Žemkalnijoje“ įdiegtos naujausios technologijos – nuo sukirpimo, paklijavimo, siuvimo iki lyginimo. Daugelis operacijų čia atliekamos automatiškai. Beveik visą produkciją įmonė eksportuoja, tačiau nelieka nuskriaustos ir vilkaviškietės, kurios žino, kad įmonės sandėliuose galima nusipirkti čia gaminamos produkcijos.

– Daug investuojame į naujausią įrangą. Praeitą savaitę atvežta ir sumontuota įleistinių kišenių siuvimo įranga. Aptvarkėme sandėlių ūkį, keitėme stogą, langus. Pastariesiems gavome paramą. Norėtųsi pagražinti ir pastato išorę, tačiau tiek lėšų mums nelieka. Daug įtakos turi ir minimalaus atlyginimo kėlimas. Darbuotojams teks mokėti daugiau, o vokiečiai už produkciją brangiau mokėti nesutinka. Jiems svarbu, kad siūtume kokybiškai ir pigiau. Mat firmai, su kuria mes bendradarbiaujame, dar siuva rumunai ir tunisiečiai. Todėl šiemet teks gyventi iš tų pačių pajamų, – pasakojo V. Jakaitis.

Mūsų siuvėjų darbo kokybę vokiečiai labai vertina, tačiau užmokestis už produkciją nėra didelis. Pasak įmonės vadovo, vienų kelnių pasiuvimas „Žemkalnijoje“ vokiečiams kainuoja tiek, kiek kavos puodelis kavinėje. Aišku, jie atveža savo audinius ir visus reikalingus priedus. Jais vilkaviškiečiams rūpintis nereikia.

Kaip teigė direktorius, prasidėjusius septyniasdešimtuosius gyvavimo metus bendrovėje ruošiamasi pasitikti darbingai. Juk įmonė pergyveno ir sunkesnius laikus, tad dabar palyginti ramu. Mat visada pirmieji politinius ir ekonominius vėjus pajunta gamybininkai.

Vilkaviškio siuvimo bendrovė – viena iš nedaugelio nebankrutavusių įmonių, atlaikiusių krizės metus. Pasak V. Jakaičio, išgyventi padėjo tai, kad bendrovė niekada nesiskolino iš bankų.