Būkite sveiki

Lana POVILAIKIENĖ

Kiek kartų per savo gyvenimą palinkime vienas kitam sveikatos? Sakysite, su amžiumi tokie palinkėjimai dažnėja. Greičiausiai, taip ir yra. Tik tarp emigrantų senoviškai skambantys sveikatos linkėjimai jau nekelia jokio juoko…

Tikiu, kad dažnas yra girdėjęs klaikiausių istorijų apie Didžiosios Britanijos mediciną. Turiu pasakyti, jog 89 procentai to, ką girdėjote, yra tiesa. Kartais net šiek tiek švelnesnė nei tikroji realybė.

Britų spauda jau keletą savaičių mirga nuo pranešimų apie numatomus medikų streikus. Prisiekusieji Hipokratui reikalauja didesnių algų ir trumpesnių darbo valandų. Kaip tai žmogiška ir suprantama. Žinoma, tiems, kurie neturi sveikatos problemų, kurie nelaukia ligoninės priimamajame jau tris valandas, kurie ir gulėdami ligoninės lovoje negali būti tikri, kad per pirmas dvi valandas kas nors prie jų prieis.

Kai laukiamasis pilnas narkomanų, susižalojusių per muštynes, ratukuose kretančių senolių, klykiančių kūdikių (visiems bendros patalpos ir bendras laukimo „džiaugsmas”), neišvengiamai imi galvoti, jog žmogelio sveikata ir gyvybė čia palikta gerojo dievulio valiai. Kas pasikeis, turiu galvoje ligoniui, kai medikams pakels algas ir sumažins darbo valandas?

Jei gerai pagalvosit, tai baisu įsivaizduoti, kokios tų streikų pasekmės gali būti.

Tik nereikia čia kapstyti giliai. Šitos šalies medicinos srityje niekas giliai nekapsto. Čia viskas paprasčiau: kai pagaliau ligonis pakliūva pas gydytoją, pasipasakoja ligos simptomus, pateikia keletą sau tinkamų diagnozių (kad diagnozavimas užtruktų bent kiek trumpiau), gydytojas dar kartą paklausia to, ką anas jau papasakojo (o gal praleis kokį simptomą ir gydymas dėl to iš esmės keisis), tada palinksta prie kompiuterio ekrano ir kažką skaito. Po keleto minučių, galimas daiktas, paprašys paraidžiui pasakyti savo nusiskundimą ir švytėdamas perskaitys, ką apie jūsų sveikatą sako visagalis „Google“.

Neretais atvejais jums net atspausdins tą internetinę medžiagą… O tada jau prasideda sunkiausias darbas – paskirti medikamentus.

Ačiū Dievui, vis dar yra visažinis google’as. Skaito, skaito, skaito ir oplia – paracetamolis!..

Buvau ir aš girdėjusi šitų legendų, bet savanoriškai tikėjau, jog tai dalis emigracinių pasakojimų Lietuvoje likusiems prieteliams skirti tam, jog tieji galvas kraipytų ir stebėtis nepaliautų užsienio „mandrybėm“. Dabar ir pati kraipau galvą – ir stebėdamasi pasakoju.

Ruošdama šį straipsnį pasiklausinėjau ne vieno mūsiškio, kuris karčios patirties turi, perskaičiau daugelį tekstų šita tema ir komentarų po tais tekstais… Lengvesnė lietuvio buitis šitame krašte, tik būtis, deja, – priešingai. Tapo aišku tik viena: jei ligoniui labai norisi gyventi – daktaras yra bejėgis.

Taip jau nutiko, kad ir aš patekau į medikų rankas. Ilgas kelias buvo iki tų rankų… Naktį skubiai iškvietėme skubiąją pagalbą (kuri visai neskubėjo), aš vos kvėpsėdama dar spėjau savo vyriausiajam sūnui gyvenimo tiesas išdėstyti, teisingų kelių kryptis nupasakoti, mažuosius pajėgiau tik bučiuoti, o į sutuoktinį žiūrėjau su siaubu, kad tik nė sekundei vienos nepaliktų (juk pasižadėjęs yra „iki mirtis mus išskirs“). Buvau tikra, jog toji jau mina slenkstį.

Betgi atvažiavo… Du vyrai įėjo be jokio medikamentų krepšelio, be jokio stebuklingo prietaiso. Vieną akimirką pamaniau, jog aštraus medikų proto prinokę vaisiai irgi aštrūs – žodžiais mano skausmus numalšins, bet kur tau… Pasirodo, jie gali tik „pakrauti“ mane į mašiną ir nuvežti į ligoninę.

Apėmė graudulys. Supratau, jog maniškis per tiek laiko, kol jų laukėme, du kartus būtų pats nuvežęs, net jei streso apimtas ir ne tuo keliu būtų pasukęs. Jei toje pagalbos mašinoje būčiau turėjusi bent kiek daugiau jėgų, būčiau tiems vyrams atskleidusi didžiąją paslaptį – žmonija jau kosmose… O aš galus atiduodu tuščioje greitosios pagalbos mašinoje (net ne taksi). Kažkoks piktumas iš po skausmo lenda. Nemirsiu, nes turiu įsitikinti, jog maniškis tikrai iš paskos iki ligoninės važiuoja ir atveža mūsų trijų mėnesių kūdikį, kad gal jau paskutinį kartą priglausčiau prie krūtinės.

Dabar žinau, ką reiškia pasakymas „gyvenimas prabėgo pro akis“. Ir man tokiomis nuotrupomis bėgo: mano vaikystė (o gal vaikų mano), jaunystės nuotrupa… ir vėl jaunystės… dar viena… Senatvės nuotrupų pasigedau, todėl nusprendžiau kabintis į gyvenimą. Kartais būdavo, jog nieko nejaučiu (net skausmo), tik nujaučiu, kad aš ligoninėje, kad guliu kaip paprastas kopūstinis drugelis, o maniškis bėgioja su kūdikiu ant rankų ir mėgina įrodyti, jog aš – tauresnės rūšies. Dievuliau, koks geras vyras man teko ir kokie prasti daktarai…

Žinau, kad trečią valandą nakties mes jau buvome ligoninėje. Aštuntą valandą ryto pirmą kartą priėjo pirmas daktaras. Paklausė, pakraipė galvą ir nuėjo ieškoti, koks gi vaistas turėtų man padėti. Dešimtą valandą atėjo antrasis: paskaitė, ką parašęs jo pirmtakas mano ligos lape, tada paklausė (to paties), pakraipė galvą ir nuėjo ieškoti to pirmojo… Dvyliktą grįžo pirmasis ir atnešė mano išsigelbėjimą – panacėją nuo visų ligų PARACETAMOLĮ. Šeštą vakaro prie lovos atėjo pirmasis, antrasis, du jauni ir vienas juodaodis. Trims Karaliams – per daug, dvylikai apaštalų – per mažai. Galvoje aiškus suvokimas: aš pasmerkta, gerklėje ašarų gumulas – visai ne dėl skausmo… Kūdikis man ant krūtinės, vyras trečią kartą atsakinėja kaip per egzaminą į tuos pačius klausimus. Toji delegacija paklausia, paklauso ir garsiai ima svarstyti, kraipydami galvas. Man kyla isteriškas juokas – tikriausiai vienintelis paracetamolio poveikis. Džiaugiausi, kad mano anglų kalbos žinios dar pernelyg skurdžios, jog suprasčiau viską, ką mano sutuoktinis jiems neklausiamas pasakė. Ir net jeigu tai skambėjo šiurkščiau nei dera, aš jutau jam begalinį švelnumą. Norėjau namo. Po trylikos valandų „medicininės pagalbos“ norėjau parvežti namo kūdikį ir pasveikti kaip nors… su Dievo užtarimu. Tai kas, kad žmonija senokai išsilaipino kosmose…

Po to buvau pas medikus dar du kartus… Juk viltis miršta paskutinė. Vis tik sulaukiau tyrimų, diagnozės ir paskyrimo operacijai. Suprantu, jog esu pačiame ilgos laukiančiųjų eilės gale. Mano sūneliui greitai bus dveji metai. Jei tas galas kada ateis, o aš dar nebūsiu su visais galais išnykusi, tai galbūt pakeisiu nuomonę apie čionykščius gydytojus. Galbūt pritarsiu, kad jiems reikia trumpesnių darbo valandų. Dabar dar tegul dirba, juk eilėje ne aš viena.

Tiesiog girdžiu, kaip dalis jūsų sako, kad ir gerai, kad mums taip ir reikia, mat jau esame šalies išdavikai. Visais laikais tik vieno niekada nestigo: moralistų, pamokslautojų ir pranašų. Nuo bet kurios aukštesnės vietos per amžius smerkė, gėdino, plūdo… Neturėtume skųstis svetimą duoną pasirinkę? Duona svetima, bet sveikata tai juk sava… O pagieža sveikatos tai jau tikrai neprideda… Būkite sveiki!