Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos pedagogai neseniai surengė ypatingą istorijos pamoką. Jie 5–8 klasių mokinius, jų tėvelius bei bendruomenės narius sukvietė į jautrų susitikimą su savos tautos praeitimi.
Pamoka susidėjo iš trijų dalių. Pirmoje dalyje aiškintasi 1918 m. vasario 16-osios, 1990 m. kovo 11-osios ir 1991 m. sausio 13-osios įvykių svarba. Antrojoje buvo parodytas dokumentinis filmas apie tai, kokios įtakos turėjo istoriniai faktai ir minėtos datos paprastų žmonių gyvenimui. Trečioje dalyje surengta videokonferencija su istorinių apybraižų knygos „Dingusios tautos pėdsakais“ autoriumi vilkaviškiečiu Antanu Žilinsku.
– Kai po Sausio 13-osios minėjimo grįžau su savo penktokais į klasę, mes vedėme įdomią diskusiją apie tai, ką mokiniai suprato apie visus šiuos įvykius, – pasakojo lituanistinės mokyklos mokytoja, istoriko A. Žilinsko dukra Živilė Učkuronienė. – Vienas iš mano mokinukų nuoširdžiai gailėjosi, kad jis niekuo negali padėti Lietuvai, nes joje negyvena. Štai tada supratau, jog reikia su vaikais ne tik kalbėti apie istoriją, bet ir leisti jiems suprasti, kad jie taip pat yra Lietuvos istorijos dalis ir, žinoma, ateitis. Norint padėti Lietuvai, nebūtinai reikia joje gyventi. Galima labai daug darbų jos labui nuveikti ir gyvenant užsienyje.
Taigi, pirmiausia kalbėjome apie tai, kodėl datos, kurios iš pirmo žvilgsnio yra tik skaičiai, tiek daug reiškia mums visiems, kuo jos skiriasi ir kuo yra panašios. Sukurdami vaikams asociacijas ir nupiešdami jų galvelėse paveikslą, galime pasėti tą supratimo sėklą, kodėl kasmet mes, lietuviai, su ypatinga svarba, liūdesiu ir džiaugsmu švenčiame Laisvę. Lietuvos vėliava yra geltonos, žalios ir raudonos spalvų. Sujunkime spalvas su datomis. Tik dėka jų mes turime Nepriklausomą Lietuvą, galime išdidžiai giedoti Lietuvos himną ir plačiai plevėsuoti trispalve.
Po paskaitos rodytas filmas buvo tarsi įžanga į knygą „Dingusios tautos pėdsakais“. Prieš tai išsiaiškinta, kas jungia sąvokas Amerikos lietuvis ir Lietuvos rusas, lenkas ar žydas. Paaiškinta, kad visus juos jungia tai, jog ir vieni, ir kiti turi lietuviškų šaknų ar ryšį su Lietuva. Kitaip tariant, tokios šeimos gyvena tarp dviejų, o kartais – ir daugiau kultūrų.
Per filmo peržiūrą visi neakivaizdžiai persikėlė į Vilkaviškį ir susipažino su siaubingą Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusios vienos Lietuvos žydų šeimos istorija.
Pasak Ž. Učkuronienės, dokumentinis filmas – viena iš vaizdinių priemonių siekiant, kad istoriniai faktai būtų perduodami iš kartos į kartą. Kita priemonė yra knyga, į kurią taip pat sugula datos, jausmai, istorijos bei gyvenimai.
Kas yra istorinė knyga? Kaip ji yra kuriama ir kiek ilgai yra rašoma? Kuo tokia knyga skiriasi nuo grožinės literatūros? Į šiuos ir daugelį kitų klausimų buvo atsakyta per tiesioginį ryšį su istorinės knygos „Dingusios tautos pėdsakais“ autoriumi A. Žilinsku.
Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos mokiniai, minėdami Knygų metus, taip pat kuria knygas. Taigi, autorius patarimai ir konkretūs pavyzdžiai buvo labai naudingi.
– Pamoką baigėme paskaitydami vaidmenimis vieną iš knygos istorijų „Lietuvės motinos širdis“. Ši istorija yra apie autoriaus mamą, mano močiutę, mūsų šeimą. Močiutė taip pat išgyveno Antrojo pasaulinio karo baisumus, tačiau badas, skurdas, nepriteklius nesunaikino motiniškos šilumos, meilės ir pagarbos kitam, – pasakojo Ž. Učkuronienė.
Pamokos pabaigoje visi susirinkusieji kartu su mokyklos vedėja Jūrate Bujanauskas padėkojo knygos autoriui už skirtą laiką, dėmesį ir istorinę kelionę po Vilkaviškį. Šis renginys įėjo į mokyklos istoriją kaip istorijos pamoka, pirmą kartą vykusi internetu „gyvai“ ir sujungusi JAV su Lietuva.
Pasak A. Žilinsko, buvo labai malonu sulaukti klausimų iš anapus Atlanto gyvenančių žmonių. Gyva istorijos pamoka palietė ne vieno širdį. Buvo žmonių, kurie, pagauti jautrumo, verkė. Visi be išimties dėkojo už suteiktą galimybę pabūti arčiau savų, arčiau Lietuvos. Sutarta tokias pamokas rengti dažniau.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.