Vilkaviškiečius pavasariu užkrės flamenko teatras iš Ispanijos

Nėra geresnio būdo pasitikti pavasarį, kaip tai daryti su žaisminga muzika, aistros, emocijų ir šokio sinteze. Meilė, neapykanta, judesys ir širdį paliečiančios melodijos. Visa tai – flamenkas.

Scenoje kaukšint bateliams, aidint būgnams, aistringiems gitaros pasažams ir žaismingiems šūkiams nepasiduoti pavasario energijai tiesiog neįmanoma. Pirmosiomis kovo dienomis Lietuvoje pirmą kartą viešės autentiškas aistringojo flamenko meno teatras „Amorodio” iš Ispanijos Kovo 5 d., 18 val., jis koncertuos ir Vilkaviškio kultūros centre.

Andalūzijos gatvėse užaugę ir tikrąjį flamenką pažinę bei įsimylėję artistai – savo srities profesionalai. Viena jų – „Amorodio“ šokėja Jazmin CENTENO su laikraščio skaitytojais dalijasi savo ir flamenko istorija.

– Kaip Jūs atradote flamenko šokį?

– Flamenką padėjau šokti būdama vos vienuolikos metų. Jau pačių pirmų flamenko pamokų metu atradau save ir nuo tada šis šokis užkariavo visą mano dėmesį. Galima sakyti, įsimylėjau flamenką. Einant metams šokis man tapo vis reikšmingesnis ir užėmė vis didesnę mano gyvenimo dalį. Matyt, todėl susiklostė aplinkybės ir galiausiai atsiradau pačioje flamenko širdyje – Sevilijoje.

– Jums teko dirbti su žymiais flamenko grandais. Kokį projektą atsiminsite visą gyvenimą?

– Turbūt viena svarbiausių mano patirčių buvo darbas su Jose Galvan, viena žymiausių flamenko pasaulio figūrų – Pastora Galvan ir Israel Galvan tėvas. Pažintis su šiuo meistru man suteikė galimybę susipažinti su autentiškuoju flamenku ir tradicine jo puse. Tai mane labai įkvėpė, paskatino kurti spektaklius, kurie vėliau man ir atnešė tokį didžiulį kūrybinį džiaugsmą.

– Turbūt per spalvingą karjerą yra nutikusi ne viena linksma istorija?

– Pirmas dalykas, kuris dabar šauna į galva, nutiko praėjusiais metais Portugalijoje. Pasirodymo metu visa trupė išėjome į sceną ir ėmėme šokti alegrias šokio dalį. Alegrias nėra iš linksmiausių žanrų. Staiga dainininkė pamiršo dainos posmą ir sutrikusi tiesiog išlemeno kažką panašaus į „fuera“ ar kitą nieko nereiškiančią frazę. Atrodo, tik tokia smulkmena, bet ji privertė pratrūkti juokais ne tik pačią atlikėją, bet ir visus likusius muzikantus. Žinote, kaip tarsi iš niekur pačioje netinkamiausioje vietoje ir netinkamiausiu metu užpuola nesuvaldomas juoko priepuolis? Tai buvo vienas iš tokių kartų. Muzikantų juokas kažkokiu būdu persidavė publikai ir ši taip pat ėmė nuoširdžiai kvatotis.

– Kai Lietuvoje vyksta flamenko šou, nuolat minima Ispanija ir Andalūzija. Ar čia flamenkas tikrai kitoks nei kitose pasaulio šalyse?

– Žinoma, kitoks. Andalūzija yra flamenko gimtinė. Ši vieta iki šių dienų yra pati geriausia vieta mokytis flamenko ir visko, kas susiję su juo. Visi flamenko profesionalai kažkurį savo karjeros etapą taip pat praleido Andalūzijos gatvėse, bandydami prisijaukinti šokį, ieškodami dar naujesnių jo atspalvių.

Žinoma, flamenkas labai populiarėja visame pasaulyje ir mes, Ispanijos flamenko atlikėjai, kartais visai nesistebime pamatę, jog autentišką flamenko meną žiūrovams pateikia visai su Ispanija nieko bendra neturinčios trupės. Ir tai tikrai nėra blogai.

Štai, pavyzdžiui, Lietuvoje yra puikių džiazo muzikantų ir į jų koncertą atvykę klausytojai nesijaučia nusivylę, jog atlikėjas nėra amerikietis, nors džiazo šaknys yra būtent Jungtinėse Amerikos Valstijose. Neabejoju, panašiai nutiks ir su flamenku.

– Kaip manote, ar konstruktyvūs lietuviai kitaip žiūri į flamenko meną nei emocionalieji ispanai?

– Į tokius klausimus mėgstu atsakyti, pasinaudodama persiko ir kokoso metafora. Įsivaizduokite, kad ispanas – tarsi persikas. Jis minkštas iš vidaus, bet kauliukas labai kietas ir sunkiai prieinamas. O štai lietuvis ar kitos konstruktyvesnės šalies gyventojas galbūt labiau panašesnis į kokosą: itin kietas iš išorės, tačiau viduje minkštas ir malonus. Tad gal lietuviai ir atrodo uždaresni iš pirmo žvilgsnio, tačiau artimiau susipažinus pastebi, jog tai nuoširdžios, atviros, gražios ir išmintingos asmenybės.

– Ko žiūrovams reikėtų tikėtis, atvykus į „Amorodio“ koncertą?

– Kaip sako pats grupės pavadinimas – laukia meilė ir neapykanta (amor ispaniškai reiškia meilę, o odio – neapykantą). Gal kažkam tai atrodo nesuderinama, bet juk mūsų pasaulyje visur vyrauja dualizmas ir vieni dalykai neegzistuoja be kitų – visi turi savo priešingybes: šviesa ir tamsa, diena ir naktis, gyvenimas ir mirtis, meilė ir neapykanta. Todėl šis pasirodymas bus tarsi susitaikymas su neišvengiamu gyvenimo dualizmu, kuris mūsų kasdienybę paverčia nenuspėjama ir įdomia. Manau, žiūrovai tikrai pajus emocijų kaitą ir, be abejonės, galės pasimėgauti išskirtiniu flamenko meno grožiu.

Užsk. 605