Pieno upės tvinsta

Šių metų sausio mėnesį buvo supirkta beveik 105 tūkst. tonų pieno, 0, 4 proc. daugiau, negu praėjusiais metais. Taigi, Lietuvoje pieno pagaminama daugiau nepaisant, to, kad karvių skaičius mažėja, kita vertus stebima tendencija, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje ūkiai stambėja, atsiranda vis daugiau laikytojų, kurie turi didesnes karvių bandas. Taip atsitinka dėl vis sudėtingesnių rinkos sąlygų. Nereikėtų pamiršti ir fakto, kad pieno poreikis nuolat auga, kadangi auga ir žemės gyventojų skaičius, kuris jau perkopė 7 milijardus. Šiuo metu pasaulyje pieno pagaminama tiek, kiek dar niekada nebuvo – apie 818 mln. tonų per metus.

Nepaisant sudėtingos situacijos, pieno supirkimo kainos nors nežymiai, bet auga. Sausio mėnesį vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina buvo 225, 7 eurų už toną, šis įkainis padidėjo 1, 9 proc. Vidutinė bazinių rodiklių pieno supirkimo kaina sausio mėnesį, palyginti su gruodžiu, padidėjo 2, 1 proc. Žemės ūkio ministerijos nuomone, toks nežymus kainų didėjimas nuteikia optimistiškai, bet suprantama, kad pieno gamintojams ir toliau reikalinga pagalba. „Ieškome galimybių padėti ūkininkams, deramės dėl paramos iš Europos Sąjungos biudžeto, kalbamės su kitais sektoriaus dalyviais, kad nemažintų kainų, tačiau taip pat suprantame, kad ūkiai, kur yra nedidelės karvių bandos neišsilaikys tik parduodami pieną, jie turėtų užsiimti ir gamyba. Todėl nors ir vangiai, bet ūkiai stambėja, o ateityje bus priversti kooperuotis“, – kalba žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė.

Šiuo metu dėl pieno sektoriaus yra susirūpinusios bene visos šalys. Briuselyje Europos Sąjungos žemės ūkio ministrai nuolat kelia šį klausimą. Vis dėlto ar Lietuvos pieno gamintojai gali išsilaikyti, kai didžioji dalis laiko po vieną ar dvi karves? Eurostato duomenimis, 2013-aisiais vidutiniame ES (beje, ir Estijos) pieno ūkyje buvo 38 melžiamos karvės, o Lietuvos – vos 5. Latvijoje vidutinis ūkio dydis – 7, 6 karvės, o Estijoje vidutinio ūkio dydis siekia net 40, 7 karvės. Estijoje per metus iš vienos karvės buvo primelžiama po 7, 93 t, Latvijoje – po 5, 74, o Lietuvoje – vos po 5, 61 t. Šių metų vasario duomenimis, mūsų šalyje, ūkių, laikančių karves, buvo 53, 4 tūkst., palyginti su praėjusiais metais, jų sumažėjo 10, 7 proc. (6, 37 tūkst.). Beveik 80 proc. visų pasitraukusiųjų iš pieno gamybos buvo 1-2 karvių laikytojai.

Pieno gamintojams, parduodantiems daugiau kaip 40 tonų pieno per mėnesį, stambiausios Lietuvos pieno perdirbimo įmonės praėjusių metų gruodžio mėnesį už natūralų pieną mokėjo vidutiniškai 269 eurų už toną. Ši kaina yra beveik 20 procentų didesnė už vidutinę natūralaus pieno supirkimo kainą. Šiemet sausio mėnesį šiems pieno gamintojams už pieną mokėta tiek pat, kaip ir praėjusį mėnesį ar prieš metus. Kuo didesnis ūkis, tuo daugiau pieno pagaminama ir tuo aukštesnė yra supirkimo kaina ir atvirkščiai, kuo ūkis smulkesnis – tuo mažiau uždirbama. Lietuvoje net 74 procentai pieno tiekėjų laiko tik iki 5 karvių, nors jų yra daugiau nei pusė, tačiau iš jų superkama tik 15 proc. viso šalyje pagaminamo pieno. Būtent šių ūkininkų pajamos yra mažiausios.

Lietuvos pieno gamintojams ateityje bus vis sudėtingiau konkuruoti su užsienio rinkomis, kur ūkiai yra stipriai kooperuoti. Pavyzdžiui, Japonijoje apie 9 mln. žemdirbių priklauso kooperatyvams ir papildomai sukuria 257 000 darbo vietų. Prancūzijoje net 75 proc. žemdirbių priklauso bent vienam kooperatyvui, o Egipte net 4 mln. ūkininkų gauna pajamas ir išlaiko šeimas, būdami kooperatyvų nariais. O Lietuvoje? Kiekvienas ūkininkas laikosi savo ūkio ir nemato kooperacijos prasmės. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje, norėdami stiprinti pieno sektorių, tiek ūkininkai, tiek kiti šio sektoriaus dalyviai turėtų siekti ūkių stambėjimo.