Kviečia atrasti erdvę minčiai, svajonei, meilei

Renata VITKAUSKIENĖ

Vilkaviškio kultūros centre rytoj, 16 val. bus pristatyta dailininko Aloyzo Stasiulevičiaus paroda. Tai bus neeilinis kultūrinio gyvenimo įvykis, žinant, jog tapytojo kūriniai reprezentavo šiuolaikinę Lietuvos dailę visame pasaulyje. Kad susitikimas prie paveikslų būtų kuo prasmingesnis, maestro A. Stasiulevičių iš anksto pakvietėme pokalbio.

– Netrukus Jūsų darbus galėsime matyti Vilkaviškyje. Kokia būsimos parodos priešistorė?

– Vilkaviškyje man teko lankytis atidarant vilniečio tapytojo Antano Beinaravičiaus parodą kultūros centre. Bendraudamas su miestelėnais patyriau, kad čia vyksta intensyvus kultūrinis gyvenimas, kad yra bendruomenė, kuriai reikalingas menas, kultūra. Auga ir jaunieji meno mylėtojai, galbūt būsimi kūrėjai, jaunimas mokomas šokio, muzikos, dailės, organizuojamos kultūros šventės. Dėl to, kai jūsų kraštui neabejingas nenuilstantis meninio gyvenimo kūrėjas vilnietis Eugenijus Bulavas mane pakvietė surengti parodą šiame mieste, mielai sutikau pasidalyti savo menu su vilkaviškiečiais.

– Kokiais kriterijais vadovaudamasis atrinkote darbus, kuriuos eksponuosite Vilkaviškyje?

– Mano paroda pavadinta „Žvaigždynų muzika“. Paveikslai turi savo „biografijas“: ne vienas iš 30-ies šios parodos paveikslų yra keliavęs po pasaulį, reprezentavo Lietuvos dailę Japonijoje, Helsinkyje, Kijeve, Briuselyje, o Lietuvoje – Vilniaus paveikslų galerijoje, Radvilų rūmuose.

Parodoje eksponuosiu du tapybos ciklus: „Žvaigždynai“ ir „Muzikinis ciklas“. Ši paroda atspindės kelių dešimtmečių kūrybinį kelią ir mane jaudinančias temas. O tai – begalinis dangus virš mūsų ir muzika, anot Pitagoro, skambanti dangaus sferose.

Muzika mane lydi visą gyvenimą. Ankstyviausi prisiminimai – galingas vargonų gausmas, choro giedamos giesmės, aidinčios gotikiniais bažnyčios skliautais. Nuo penkiolikos metų grodavau vargonais bažnyčioje, pavaduodamas tėvą. Jis buvo vargonininkas, chorvedys, bažnytinės muzikos kūrėjas. Tėvas buvo ir mano pirmasis muzikos mokytojas.

Jaunystėje pajutęs pašaukimą mokiausi vargonavimo. Muzikantu netapau, tačiau meilė muzikai išliko. Aistra tapyti gimė vėliau, jau bebaigiant Kėdainių berniukų gimnaziją.

Muziką ir dailę suvokiu kaip dvasinio gyvenimo formas. Tai tarnystė menui su tam tikra regula, nuolatine kūrybine įtampa.

Įkvėpimas – retos malonės valandos. Kai jos ateina, turi būti pasiruošęs, dėl to privalai kasdien imti teptuką į rankas ir dirbti. Man padeda klasikinė muzika – studijoje nuolatos skamba J. S. Bacho, V. A. Mocarto, G. F. Hendelio, F. Šuberto, M. K. Čiurlionio muzikos įrašai. Turiu malonę girdėti ir pernai įrengto didžiausio Lietuvoje kariljono garsus, sklindančius iš Šv. Jokūbo bažnyčios, kurios barokinį fasadą matau pro savo studijos langą.

„Žvaigždynų“ ciklo paveiksluose miesto struktūrų ritmas atkartoja žvaigždynų ritmą. Miesto panoramos tolsta, tarsi kyla į erdvę ir tęsiasi dangaus toliais. Norėčiau, kad dažniau pakeltumėme žvilgsnį nuo žemės į „tolius žvaigždėtus“ (V. M. Putinas) ir atrastumėme erdvę, laisvą minčiai, svajonei, meilei.

– O kokios patirtys prašosi koliažo technikos?

– Mano koliažai – iš laikraščių skiaučių, kitąsyk ant drobės įkomponuoju drapiruotes, formuodamas jas kaip skulptūrinę formą.

Koliažo techniką padiktuoja paveikslo idėja. Viename savo paveiksle koliažui panaudojau baltą vestuvinę suknią. Paveikslą kūriau Palangos kūrybos namuose ir kolegės dailininkės, matydamos, kaip karpau baltą nuotakos rūbą, verkė… Paveikslas vadinosi „Motinystė“.

Paveiksle „Kiaulės virš Vilniaus“ miestą užgulusias kiaules sukomponavau iš didžiausių Lietuvos dienraščių antraščių. Čia mirga „korupcija“, „skandalas“, „nusikaltimas“ – mėgstamiausi mūsų dienraščių žodžiai.