Nekasdienės kasdienio Londono akimirkos. Pietūs prieš pusiaunaktį

Tokie jau tie didelio miesto ypatumai. Jei gyveni Londone, įvykių ieškoti nereikia – dažniausiai jie patys netikėtai tave įsuka į savo verpetą. Vakarop Haid Parko pakraštyje išsirikiavo karavanų virtinė. Pamažu ėmė temti ir ten sužibo daugybė žiburių, išdygo stalai, stogeliai, palapinės. Smalsumo genama patraukiau arčiau. Prisimindama lietuvišką patirtį spėliojau: matyt, bus kažkokia mugė. „Kad jau esu čia, reikia išsiaiškinti ir iš pirmų lūpų išgirsti, kokia mugė ir kokia proga rengiama“, – nutariau.

– Ką čia ruošiate? – nučiupau darbuotoją, mindžikuojantį aplinkui. – Mugę ar vėl koncertą? O gal laukiate kokių įžymybių?

Kai žmogus prabilo, negalėjau patikėti savo ausimis.

– Ne, – atsakė jis, – sukame filmą „Kingsman 2“. Tai tarsi angliškasis Džeimsas Bondas. Ar nematei pirmos „Kingsman“ dalies? – dabar jau mano pašnekovas uždavė klausimą. – Siūlau pažiūrėti, neblogas.

Jis papasakojo, kad visa pagrindinė filmavimo komanda dirba kitoj pusėj parko, ten bus filmuojama naktinė scena.

– Man patinka toks darbas – jokios monotonijos, kiekvieną kartą kažkur kitur keliaujam, kasdien viskas keičiasi, – įspūdžiais dalijosi naujasis pažįstamas ir tuoj pat patikino, kad darbas labai įdomus, nors ir nelengvas. – Darbo valandos velnioniškai ilgos. Pavyzdžiui, šiandien pradėjome 8 val. vakaro, o baigsime tik 7.30 val. ryte. Aš Danielis, o iš kur tu? – netikėtai ištiesė ranką prisistatydamas filmavimo komandos atstovas.

Atsakiusi, kad esu iš Lietuvos, pasiteiravau, ar kūrybinėje grupėje yra lietuvių.

– Taip, atrodo – net trys merginos. Bet dabar jų čia nėra, jos – anapus parko su grupe, – atsakė Danielis.

– Ar jūs visada tokį didelį „taborą“ vežiojatės? – klausiau.

– O taip, – paaiškino Danielis, – kartu keliauja viskas: kostiumai, virtuvė, visa kontora ir aparatūra.

Ir iš tiesų. Gretimais prie kalno nuluptų svogūnų jau darbavosi virtuvės šefas, nakties tamsoje žaižaravo dujinės viryklės ugnis, uoslę kuteno aštrūs prieskonių kvapai.

– Tai kiek žmonių ruošiatės pamaitinti? – užkalbinau ir jį.

– Apie du šimtus.

– Du šimtus?! – aš ir vėl iš nuostabos išsproginau akis.

– Jie ką tik pavalgė pusryčius, – nusišypsojo šefas, matydamas nuostabą mano veide.

– Tai kada bus pietūs? Juk dabar aštunta valanda vakaro, – smalsavau toliau.

– Pietūs – apie vidurnaktį, o vakarienė – 7-ą ryte, – dabar jau abu smagiai kvatojomės.

Tada Maksas (toks virtuvės šefo vardas) dar papasakojo, kad valgį filmavimo grupei ruošė tik šįkart, kad esąs laisvai samdomas ir dirba privatiems klientams.

– Aš čia tik šiąnakt, rytoj po pusryčių filmavimo grupė iškeliaus į Italiją. Ten jais rūpinsis jau vietinis virtuvės meistras, – atsisveikindamas Maksas ištiesė vizitinę kortelę.

Tik „Santakai“ iš Londono –

Rita MITKUTĖ-MADDOCK