– Kas bus, jei kiekvienas, kas panorėjęs, kabins bažnyčioje, ką jis nori? – tokia buvo pirma kunigo reakcija į pasiūlymą pakabinti bažnyčioje Gailestingojo Jėzaus paveikslą. – Sesuo Faustina buvo lenkė, Austrijoje ji mažai kam žinoma, vargu, ar kas šią idėją supras.“
Laimei, idėjai nebuvo lemta nugrimzti nebūtin. Popiežiui Pranciškui 2016-uosius paskelbus Gailestingumo metais, ji įgavo galingą rėmėją – patį Šventąjį Tėvą: nebeliko abejonių, ar tikrai Austrijos kaimui reikia „lietuviško“ paveikslo. Nebeliko nei kliūčių, nei trukdžių.
Balandžio 2-osios vakarą po dviejų dienų kelionės Gailestingojo Jėzaus paveikslas (originalaus paveikslo, esančio Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje, atspausta ant drobės kopija) iš Faustinos namelio Vilniuje atkeliavo į mažą Austrijos miestelį Kitsę (Kittsee). Netruko paveikslas surasti sau bažnyčioje vietą: dar tą pačią dieną nutarta jį įkurdinti krikšto koplyčioje, simboliškai sujungiant pirmąjį sakramentą – Krikštą, atėjimą pas Aukščiausiąjį, ir paskutinįjį – Atgailos ir susitaikymo, sugrįžimo pas jį.
Atvelykio sekmadienį, balandžio 3-iosios rytą, į Dievo Gailestingumo mišias susirinkusių Kitsės miestelio gyventojų laukė siurprizas – mat apie „svečią iš Lietuvos“ kunigas niekam nebuvo prasitaręs nė žodžio. Per pamokslą jis ne tik pristatė paveikslą, bet ir trumpai apsakė jo atsiradimo istoriją: kaip šventajai Faustinai Vilniuje apsireiškęs Jėzus liepęs nutapyti neišsemiamą gailestingumą simbolizuojantį savo atvaizdą, padiktavęs jai naują maldą – Dievo gailestingumo vainikėlį ir liepęs skelbti pasauliui jo gailestingumą, raginant visus atsigręžti ir sugrįžti, užtikrindamas, jog nė vienas žmogus, kad ir kiek nusidėjęs, nebus atstumtas, jei kreipsis į Jėzų prašydamas pasigailėti ir bent vieną kartą sukalbės vainikėlį. Deja, dėl istorinių bei politinių aplinkybių Vilniuje pagal Faustinos nurodymus dailininko Eugenijaus Kazimirovskio nutapytas paveikslas „nugrimzdo“ į užmarštį.
Tik šventajam Pauliui II ėmusis asmeniškai globoti sesers Faustinos misiją, pirmasis sekmadienis po šventų Velykų buvo paskelbtas oficialia bažnytine Dievo Gailestingumo švente ir paveikslas prikeltas iš nebūties į naują gyvenimą. Deja, apie pirmąjį originalų paveikslą, nutapytą Vilniuje, Faustinai stebint ir koreguojant, mažai kas beprisiminė – jis buvo tiesiog „dingęs“ už geležinės Sovietų Sąjungos užtvaros, todėl pasaulyje paplito antrasis, „lenkiškas“, paveikslas, Beje, Gailestingojo Jėzaus paveikslas kabo ir Vilkaviškio katedroje.
Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, 2005 metais originalus Gailestingojo Jėzaus paveikslas pagaliau įsikūrė jam deramoje vietoje – Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje, kuri tapo tarptautine piligrimystės vieta. Joje 2015-ųjų vasarą su tikinčiųjų grupe iš savo parapijos lankėsi ir Kitsės klebonas Zdravko Gasparic’ius. Kaip prisipažino jis vėliau, vizitas šioje ypatingoje vietoje buvęs dar vienas Dievo ženklas, galutinai išsklaidęs bet kokias abejones dėl Dievo Gailestingumo paveikslo būtinumo Kitsės bažnyčioje.
– Nuostabu, kad šis originalus, pačios Faustinos instrukcijomis sekant nutapytas atvaizdas – pas mus, – jau pašventinęs paveikslą patenkintas išdidžiai šypsojosi kunigas.
Taip buvo pasodintas dar vienas bičiulystės daigas, viliantis, jog, Dievo Gailestingumo spindulių globojamas, tikinčiųjų vertinamas ir puoselėjamas, jis išaugs į tikros brolystės medį tarp paprastų vienas kitą užjaučiančių žmonių, nepaisant tautybės, įsitikinimų ar amžiaus.
Tik „Santakai“ iš Austrijos
Rita MITKUTĖ-MADDOCK
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.