Ant žmonių kaulų rengiamasi versti medžius

Eglė MIČIULIENĖ

Vaizdas įžengus į vieną iš Gražiškių seniūnijos miškų prie pat valstybės sienos su Lenkija priverčia sustoti. Besibraunant per tankius krūmų brūzgynus prieš akis ima „dygti“ išsiklaipę metaliniai kryžiai, betoniniai antkapiai, išraustos kapavietės.

Apžėlė mišku

Mišku apaugusias kapines netoli Duoniškių kaimo parodė buvęs Bartninkų seniūnas Petras Čirvinskas. Šis žmogus gimęs ir augęs Gražiškių seniūnijoje, prie Vygrelių, tad aplinkines pievas ir miškus išvaikščiojęs nuo mažens.

Vyras tvirtino, jog senosios kapinės, kurias jis žinantis jau daugiau nei pusšimtį metų, visada buvo apleistos, tik anksčiau jose dar buvo išlikę daugiau kryžių. Kai kurias kapavietes vandalai išrausė, matyt, ieškodami aukso dirbinių, kažkas išvogė didelę dalį kryžių. Paminklus, pasak vyresnių žmonių, kareiviai išvežiojo kareivinių laiptams daryti.

P. Čirvinskas įsitikinęs, kad mirusiesiems derėtų rodyti didesnę pagarbą, tad apleistomis kapinėmis domisi jau seniai.

– Dėl šių kapinių jau ne sykį buvau Gražiškių seniūnijoje. Ir pačią seniūnę gal prieš aštuonerius metus nuvežiau ant tos kalvos. Sakiau, jog reikia tvarkyti kapus, apsaugoti kryžius, kurių tada gal pusšimtis buvo išlikusių. Bet iki šiol niekas nieko nedaro. Keista: važiuojame su misijomis į Sibirą tūkstančius kilometrų, kad ten esančio kapo tvorelę nudažytume. O kad visai po mūsų pačių nosimi niekinami kapai – niekam neįdomu. Nejau nebejaučiame jokios pareigos ir pagarbos protėvių kaulams? – traukė pečiais P. Čirvinskas.

Niekur nefigūruoja

Senųjų kapinių išlikimu susirūpinęs P. Čirvinskas apie tai kalbėjo ir su vietiniais senoliais. Anot jų, čia, Lenkijos pasienyje, kažkada buvo Olgino ar Olšteino kaimas. Jo kapinaitėse daugiausia buvo laidojami pasienyje gyvenę vokiečių kilmės ūkininkai.

– Neseniai aplankyti savo protėvių gyventų vietų buvo atvažiavę žmonės iš Vokietijos ir pašiurpo pamatę tokį vaizdą: kapinės apžėlusios, duobės iškasinėtos, viskas išvartyta… – pasakojo pašnekovas.

Blogiausia, kad šios kapinaitės nefigūruoja valstybės dokumentuose, neįtrauktos į jokį registrą.

P. Čirvinskas pats norėjo imtis iniciatyvos jas išvalyti, sutvarkyti, talkininkauti jam geranoriškai pažadėjo ir Pajevonio girininkas Rymantas Vaičaitis.

Tačiau paaiškėjo, jog teritorija – privati, o privačiose valdose, kaip žinia, šeimininkauti negalima.

P. Čirvinskas bandė aiškintis, kokiam savininkui miškas priklauso, bet iš valdiškų kabinetų iki šiol nepavyko gauti jokio konkretaus atsakymo.

Dar daugiau vyras sunerimo, kai rudenį nuvažiavęs apžiūrėti senųjų kapinių ant medžių pamatė ryškias dažų žymas: akivaizdu, kad juos kažkas rengiasi pjauti. Kas beliks iš kapų, kai ant jų pradės virsti medžiai ir važiuoti miškavežiai?

Kreipėsi į departamentą ir į seniūniją

Iš P. Čirvinsko išgirdusi apie miške esančias kapines jomis iškart susidomėjo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyresnioji specialistė Daiva Ambrasaitė. Ji buvo nuvykusi apžiūrėti kapaviečių. Specialistės teigimu, tai iš tiesų galėtų būti senosios vokiečių kapinės. Tokių mūsų rajone yra nemažai, o ypač – Gražiškių krašte, pasienyje.

– Beveik visos Lietuvos senosios kapinės yra įrašytos į Kultūros paveldo registrą. O apie šias kapines niekas niekam nepranešė, jos kartografuotos nebuvo, todėl ir į registrą neįrašytos. Dėl to kapinaitės galėjo atsidurti ir privačioje teritorijoje, nes žemėtvarkininkai apie jas tiesiog nežinojo. Tokių atvejų pasitaiko labai mažai, bet yra, – aiškino paveldosaugininkė.

D. Ambrasaitė dėl senųjų kapinių jau kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, bet jo specialistai nesikiša, nes tai esą savivaldos reikalas.

– Dabar mėginame išsiaiškinti, kieno žemėje kapinės yra. Atradus savininką reikėtų su juo šnekėtis, klausti, ką jis planuoja ten daryti. O surinktus duomenis reikia siųsti į Vinių, kad šias kapinaites įrašytų į registrą, kaip ir visas likusias. Baisu, jog senos kapinės nebūtų sunaikintos, – nerimavo D. Ambrasaitė.

Kultūros paveldu besirūpinanti Savivaldybės darbuotoja sakė taip pat kreipusis į Gražiškių seniūnę, nusiuntusi jai net pačios nufotografuotas kapinių nuotraukas, tačiau didelio susidomėjimo nesulaukusi.

Abejojo, ar verta

Pati Gražiškių seniūnė Ramutė Didvalienė taip pat negalėjo pasakyti, nei kokio savininko žemėje atsidūrė visų užmirštos kapinės, nei kokioje tiksliai teritorijoje (galbūt – Duoniškių kaimo) jos yra. Seniūnė tvirtino pati ten dar nebuvusi, nes nepavyko privažiuoti pažliugusiu keliu.

R. Didvalienė išdėstė abejones, ar verta per daug domėtis panašiais dalykais.

– Įvairiausių kapinaičių seniūnijoje yra keliolika. Kiekvieną ar kas antrą vasarą ten nuvažiuoja seniūnijos žmonės, apkapoja krūmus, o paskui sulaukiame įvairių komentarų, kad be reikalo ten lendame, neduodame mirusiesiems ramybės. Dabar lyg mada užėjo radus kokį apžėlusį kalnelį, vieną kryželį ir poros kapaviečių liekanas viską išpuoselėti, ženklą pastatyti. Nežinau, ar mirusiajam nuo to geriau. Gal palikti, tegu ilsisi ramybėje? – svarstė seniūnijos vadovė.

Vis dėlto R. Didvalienė pažadėjo pamėginti išsiaiškinti, kieno žemėje atsidūrė kapinaitės