Nuodai, skirti kitam, labiausiai kenkia mums patiems

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

„Susitinka du draugai, ką tik išėję iš psichiatrinės ligoninės. Vienas sako: „Žinai, pažiūrėjau aš į pasaulį už mūsų ligoninės ribų ir pamačiau, kad aplinkui – vieni kvailiai. Tik aš ir tu – protingi. Tiesa, dėl tavęs irgi nesu tikras…“ – tokiu juokeliu apie tai, kaip nepelnytai įtariai mes vertiname aplinką, kurią nuolat kaltiname dėl savo problemų, pokalbį su kybartiečiais pradėjo parapijos klebonas Vaidotas Labašauskas.

Pakviesti seniūnijos socialinių darbuotojų, į seniūnijos salę paklausyti mėgstamo klebono, pabendrauti su juo susirinko kelios dešimtys žmonių, kuriems mažiau pasisekė gyvenime. Tad dvasininkas su jais kalbėjo apie tai, kas turėtų išspręsti asmenines problemas ir kaip pirmiausia susitvarkyti pačiam su savimi.

– Anksčiau taip, kaip ir jūs, visada galėjau įvardyti šimtus priežasčių, kodėl mano gyvenimas yra blogas, ir dėl to jaučiausi visiškai teisus. Tačiau dėl to situacija nepasikeitė ir problema neprapuolė. Štai dabar visi protestuoja dėl kainų, nekenčia tų, kurie kainas padidino, valdžios, kuri nieko nedarė. Tačiau kiek mes begalvotume apie tai, kiek pykčio savyje turėtumėme, niekas nuo to nepasikeis. Dažniausiai neapykantos dėl visko pilni žmonės nepagalvoja, jog problema yra ne aplinkoje, o juose pačiuose. Nors ir kaip nemėgstame melagių, tačiau patį didžiausią melagį – save – mes visada toleruojame. Mes meluojame sau, kad jeigu būtų kitokia šalis, kitokia valdžia, kitokie žmonės šalia, didesnis atlyginimas, viskas būtų kitaip. Deja… Galime protestuoti, pykti, vaikščioti susikrimtę, bet tai situacijos nepakeis. Mūsų mintys, blogi linkėjimai kitiems, pyktis ir neapykanta labiausiai kenkia mums patiems. O pykti ant kito – tai tas pats, kas gerti nuodus, tikintis tą netikėlį nunuodyti, – taip paprastai, bet vaizdingai apie gyvenimo prasmę susirinkusiesiems pasakojo dvasininkas.

Kybartiečiai turbūt ne pirmą kartą išgirdo V. Labašausko sakomas tiesas, tačiau iš jo lūpų šios skambėjo šiltai, įtikinamai ir su rūpesčiu bei noru padėti žmonėms labiau vertinti tai, ką turi ir ką gali. Padėti suprasti, ko reikia, kad sieloje būtų šviesiau.

Pasak dvasininko, daugelio dalykų mes negalime pasirinkti. Šalies, šeimos, artimųjų, lyties, išvaizdos, fizinių savybių ir gyvenamojo laikotarpio negalime „užsisakyti“. Vieniems pasiseka labiau, kitiems – mažiau. Tačiau dėl to keikti likimą, nešiotis akmenį širdyje ir nuolat graužtis neverta, nes taip nieko nepakeisi. Reikia žvelgti tiesai į akis – gyvenate čia prieš savo valią…

Kunigo nuomone, šiais laikais per daug kreipiama dėmesio į žmogaus teises, bet per mažai skiriama jo dvasios ramybei užtikrinti. Skatindami reikalauti, protestuoti tik sėjame žmonėse pyktį ir nenorą džiaugtis gyvenimu. Turbūt dėl to lietuviai nemoka mylėti savo šalies. Jų niekas nepriverčia galvoti, jog jie – vieni iš turtingiausių pasaulio žmonių. Jiems niekas nerodo ir nepasakoja, kaip gyvena žmonės kituose pasaulio kampeliuose. Pasak kunigo, didžioji dauguma pasaulio žmonių išgyvena vos už 1 dolerį per dieną ir džiaugiasi, jei dukart per savaitę gauna nusipirkti bent ko nors pavalgyti. Kiti stumdosi eilėse, kad gautų atsigerti gėlo, neužteršto vandens. Apie gydymą, mokslą ir pensiją daugeliui neleista net svajoti, o mes vis dar jaučiamės nuskriausti.

– Gyvenau ir studijavau turtingiausioje pasaulio šalyje – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Patikėkite, joje žmonės skundžiasi lygiai tokiais pat dalykais, kaip ir pas mus: valdžia bloga, mokesčiai dideli, darbo nėra, atlyginimai maži. Visur problemos – tos pačios, – patirtimi dalijosi kunigas. – Visur, kur didelis daiktų kultas, kur žmonės aptekę materialinėmis vertybėmis, dvasios šviesumui lieka mažai vietos. Mes tik reikalaujame, bet nė vienas nesusimąstome, ką davėme pasauliui ir kokia jame mūsų paskirtis.

V. Labašauskas ragino nepamiršti, kad visų mūsų misija – Amžinybė. Ir gyvenimas – tik kelias iki galutinės stotelės. Kokiais keliais mes iki ten nusigausime, priklauso tik nuo mūsų pačių.