Po rekonstrukcijos pasikeitė Vilkaviškio miesto J. Basanavičiaus aikštės išplanavimas. Projektavimo stadijoje pritariau antrajam variantui, kuriame buvo atsisakyta tradicinės aikštės įrengimo, siūlomas modernus skveras su pakankamai didele centrine erdve.
Pasivaikščiojęs su draugais ir svečiais naujai įrengtais takais įsitikinau, kad neklydau. Tačiau gražios vejos ir gėlynų, matyt, dar teks palaukti. Po remonto sutvarkytas plotas yra daug didesnis, nei buvo iki tol, o tai labai gerai.
Dabar ir Vilkaviškis turi miestą reprezentuojančią vietą. Vėl džiugu matyti aukštame krėsle sėdintį mūsų patriarchą dr. Joną Basanavičių. Labai gerai, kad fontanai neturi baseinams būdingų griežtų ribų, todėl paminklas išlieka pagrindiniu aikštės akcentu. O taškymasis fontane – karštą vasaros dieną nuostabi pramoga vaikams ir atgaiva praeinantiesiems.
Daug kas pastebėjo kiek atokiau fontano, ant grindinio, ketaus dangtį. Tai buvusio vandens siurblio (vandens kolonėlės, pumpos) detalė. Ji mena tuos laikus, kai čia buvo turgaus aikštė. Dangtis – ne eilinis, jis yra su pasukama vandens ištaka. Toks ar panašus vandens hidraulinis įrenginys buvo kiekvieno turgaus svarbiausias elementas.
Kad geriau suprastume jo svarbą, prisiminkime senas fotografijas su turgaus vaizdais. Gal šimtas vežimų, dvigubai daugiau arklių, daug pardavėjų, dar daugiau pirkėjų… Ko jiems visiems labiausiai reikėjo? Dešimtis kilometrų dardėjus vežimu į turgų, pirmas darbas – pagirdyti arklius. Taigi, šulinys su vandens siurbliu ir keliais skobtais loviais aplink jį buvo svarbiausias to laiko turgaus elementas. Kad vandens nereikėtų samstyti kibirais, buvo įrengtas pasukamasis dangtis ir vandens srovė nukreipiama į ištuštėjusį lovį. Norėdamas priminti, kad čia kažkada buvo turgavietė, aikštės projektuotojams siūliau eksponuoti autentišką, ketinį šulinio dangtį. Nors rangovai dangtį išsaugojo, tačiau norėtos ekspozicijos efekto nėra. Ko trūksta?
Gerai, kad Vilkaviškio rajono mero pavaduotojas Kazys Kiaulakis pastebėto trūkumo nepaliko likimo valiai, bet pradėjo aiškintis, kaip reikalą pataisyti. Projektuotojai apie šio unikalaus objekto tinkamą eksponavimą nepagalvojo, su vilkaviškiečiais nepasitarė, o rangovai padarė taip, kaip buvo projekte. Kaip supratau iš pokalbio su mero pavaduotoju K. Kiaulakiu, šios ekspozicijos likimas dabar – pačių vilkaviškiečių reikalas. Neabejoju, ekspozicija bus, tačiau pasiekti tikslą bus reikalingos visų mūsų pastangos.
Kad šis senąją turgaus aikštę menantis objektas būtų matomas, vertinamas ir informatyvus, reikia trijų dalykų.
Pirma, dangtis – tai tik buvusio hidraulinio įrenginio dalis. Trūksta antrosios ir pačios svarbiausios dalies, be kurios sunku suprasti, kas tai per dangtis ir kodėl jis čia guli. Abejonių nekiltų, jeigu ant dangčio būtų sumontuotas vandens siurblys (vandens pumpa). Norisi tikros autentikos. Tad jeigu jau turime išsaugoję dangtį, tai gal kas nors turi ir senovinį rankinį vandens siurblį. Gal net nenaudojamą pagal paskirtį, stovintį kaip senieną, kaip metalo laužą. Kreipiuosi į vilkaviškiečius: gal pas ką nors yra išsaugotas buvusio turgaus vandens siurblys? Tai mažai tikėtina, tačiau to laikotarpio vandens siurblių (vadinamų vandens pumpomis) gyventojai tikrai dar turi.
Tokia jūsų dovana miesto aikštei labai reikalinga. Tik taip galime atkurti autentišką to laiko turgaus elementą ir tik tada bus aišku, kam reikalingas aikštėje didžiulis ketinis dangtis, gal vienintelis toks visoje Užnemunėje.
Antra, aprašydamas senojo turgaus vaizdą minėjau, kad prie šulinio būdavo bent keli skobtiniai loviai arkliams ir karvėms, ožkoms ir avims, šunims ir net žąsims pagirdyti. Tuo laiku šis šulinys malšino visų troškulį ir apie visus buvo pagalvota. Taigi pilnai ekspozicijai aikštėje trūksta trijų skobtinių lovių. Eilinį lovį ištašyti ne problema, bet norėtųsi, kad aikštėje jie būtų ir kaip meno kūriniai, būdingi Suvalkijai. Gal tokia ekspozicija paskatintų ir dabartinių sodybų šeimininkus prisiminti šį nepelnytai primirštą senovinį šulinio elementą. Kas kas, o sode gyvenantys paukščiai juo tikrai naudotųsi. Vanduo lovyje būna šiltas, tad anūkams pliuškentis taip pat patiktų, be to, tai ne baseinas – saugu. Gerbiami tautodailininkai, išskobkite po vieną lovį ir turėsite aikštėje visad veikiančią savo darbų ekspoziciją. Medienos gaminiams, galima sakyti, jau turime.
Trečia, kad vaikščiojant po aikštę nereikėtų gido, būtinas stendas su ekspozicijos aprašymu ir turgaus aikštės istorija: kada ji atsirado, kas čia vyko, kaip turgavietė keitėsi. Esama ir turgaus nuotraukų – aikštė yra ta vieta, kur jas reikia eksponuoti. Be to, čia būtų galima aprašyti vandens siurblį (pumpą), paminėti ją dovanojusį asmenį, lovius išskobusius tautodailininkus.
Kviečiu nelikti abejingus, atsiliepti į kvietimą ir parodyti visai Lietuvai, kad mūsų aikštė tikrai yra ypatinga ne tik savo istorija, bet ir mūsų meile Vilkaviškiui. Gal dar yra gyventojų, menančių senąją Vilkaviškio turgaus aikštę? Praneškite apie save. Atvyksime ir jūsų prisiminimus užrašysime, jie yra labai svarbūs.
Apie savo ketinimus telefonu 8 682 15 851 prašau pranešti man, Vytautui Lekešiui, arba kreiptis į Vilkaviškio rajono savivaldybės administraciją.
Vytautas LEKEŠIUS
Kraštovaizdžio inžinierius
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.