Buvo buvo, kaip nebuvo…

Donata ŽALIABARŠTYTĖ-GYLYS, vilkaviškietė, šiuo metu gyvenanti JAV:

– Jau daug metų su šeima gyvenu Denveryje, Kolorado valstijoje. Netoli mūsų namų – kalnai ir miškai. Tad mano lietuviškai sielai dažnai kyla noras pagrybauti. Juolab kad gyvendama Lietuvoje nuolat vykdavau grybauti į Dzūkijos miškus, kur gyveno mano močiutė.

Tačiau vienas grybavimas Kolorade įsiminė ilgam ir gerokai atšaldė mano aistrą.

Su vyru, anyta ir visai mažu sūneliu vykome prie gražaus Evanso kalno. Kadangi buvome su vaiku, ilgai užsibūti negalėjome, tad sutarėme grybauti kokią valandą. Mudu su vyru Giedriumi nuėjome į mišką, o anyta liko prie mašinos saugoti mažojo Domuko. Kai anyta prasitarė, kad tik nepaklystume, aš dar nusijuokiau, jog čia nėra kur paklysti, nes visai šalia kelias. Tuomet absoliučiai tikėjau tuo, ką sakiau.

Radusi grybų šiek tiek atsilikau nuo vyro, tačiau jaučiausi visiškai drąsiai, nes vis klausiausi, į kurią pusę kelias. Rodos, vis girdėjau mašinų gaudesį. Tačiau kai prisigrybavusi nutariau pasukti kelio link, nuėjusi nemažą atkarpą mišku supratau, kad girdžiu ne mašinas, o medžių ošimą.

Nors šiek tiek apėmė panika, vis dar bandžiau eiti į tą pusę, kur maniau esant mašiną. Baisiausia, jog miške nebuvo telefono ryšio, tad niekam paskambinti negalėjau. Be to, su siaubu stebėjau, kaip senka mano telefono baterija.

Kai pagaliau priėjau upelį, vienintelė mintis, tuomet šovusi į galvą, – jei jau lemta čia likti ilgam, tai bent turėsiu gėlo vandens.

Vis dėlto beklaidžiodama kalnuotoje vietovėje priėjau tašką, kur veikė telefono ryšys, mat kaip tik tuo momentu man atėjo draugės žinutė. Iškart paskambinau vyrui, bet ir šis ne ką tegalėjo patarti. Jis tik pasiūlė įsijungti navigacijos programą, kad bent matyčiau, į kurią pusę artimiausias kelias. Ištyrinėjusi žemėlapį patraukiau kelio link.

Kai po beveik 8 valandų klaidžiojimo išėjau į kelią, nelabai turėjau kuo pasiguosti, nes nebuvo nė vienos mašinos. Tad beliko stovėti ir tikėtis, jog kas nors atvažiuos. Mano telefonas jau buvo seniai išsikrovęs.

Pamačiusi keliu važiuojantį dviratininką, apsidžiaugiau, lyg būtų pasirodęs geriausiais mano draugas. Puoliau prašyti pagalbos. Bet ir jis neturėjo telefono. Vis dėlto, matydamas išsigandusias mano akis, žmogus nenuvažiavo, o kartu sulaukė pravažiuojančio automobilio, jį sustabdė ir aš pagaliau turėjau galimybę paskambinti savo šeimai. Maniškiai labai apsidžiaugė, kad aš sveika ir gyva, tačiau vyras jau buvos spėjęs iškviesti gelbėtojus. Tad trūko kelių minučių – ir manęs ieškoti į orą būtų pakelti sraigtasparniai.

Net ir sužinoję, jog aš atsiradau, pagalbos tarnybos pareigūnai neišvyko. Jie palaukė ir įsitikino, kad man viskas gerai. Gelbėtojai patarė kitąkart paklydus miške skambinti ne vyrui, o pagalbos telefonu 911, nes pagal telefono skambutį jie galėtų nustatyti mano buvimo vietą ir žinotų, kur ieškoti.

Šis įvykis man buvo gera pamoka. Dabar grybauju kur kas atsargiau ir stengiuosi neatsilikti nuo kompanijos.