Mirties akivaizdoje

Prie Šešupės ir Rausvės santakos stūkso kuklus Piliūnų piliakalnis. Greta jo yra tik vienintelis Lietuvoje kaimas, pavadintas Piliūnų vardu. Šitame kaime, tuomet priklausiusiame Paežerių valsčiui, 1886 m. tėvų sodyboje gimė Mauša Dembovskis. Vėliau, uždraudus žydams turėti kaime ir kartu mieste namus, šeima pardavė sodybą ir persikėlė į Pilviškius.

Nors pašešupio priesmėlio žemėje ąžuolai nenoriai auga, bet Piliūnuose gimęs žydų berniukas savo pavardę Dembovskis (lenk. demb – ąžuolas) pateisino su kaupu. Pirmojo pasaulinio karo metais jis tarnavo Rusijos kariuomenėje ir buvo apdovanotas keturiais medaliais, o po karo, 1919 metais, dirbo Lietuvos kariuomenės Ukmergės bataliono gydytoju, netrukus tapo Vilkaviškio belaisvių stovyklos inspektoriumi. 1922 m. jis gavo pulkininko leitenanto laipsnį, po metų būdamas 46-erių išėjo į atsargą. Jo žmona irgi buvo gydytoja, visų gerbiama kaip labai gera odontologė.

Atėjo lemtingi 1941-ieji. Ant Pilviškių, kaip ir ant Vilkaviškio bei Marijampolės, iš juodakryžių lėktuvų pabiro bombų liūtis. Daugiausia nukentėjo miestų centrai, kur beveik ištisai buvo žydų namai-parduotuvės. Antai Marijampolėje į kareivinių zoną, ten, kur tuomet bazavosi Raudonoji armija, kiek žinau, nė viena bomba nebuvo numesta, tačiau miesto centras virto ištisais griuvėsiais, prie kurių valymo ir man, tuometiniam Rygiškių Jono gimnazijos moksleiviui, kartu su bendraklasiais teko kelias dienas padirbėti ir rinkti plytgalius.

Mano pažįstama pilviškietė, gydžiusis dantis pas Dembovskienę, dar prisimena, kad jos įdėta plomba laikė beveik 30 metų. Moteris man pasakojo, jog tada išlydėdama ją pro duris daktarė pasakė: „Manau, jau daugiau nepasimatysime.“ „Tie žodžiai buvo pranašiški: netrukus pamačiau ją voroje tarp varomų per geležinkelį link šilelio žmonių. Sustingo mano atsisveikinimui pakelta ranka, kai buvau grubiai stumtelėta į šalį vos pavelkančio šautuvą „piemens“. Netrukus iš tos pusės pasigirdo šūviai ir aimanos“, – prisiminimais dalijosi pilviškietė.

Ten atsidūrė jau į 66-uosius metus įžengęs ir gydytojas Mauša Dembovskis. Sausbaliuose gyvenanti Elytė Blauzdžiūnaitė patvirtino, kad jis irgi buvo labai geras ir visų gerbiamas gydytojas. Jai išoperavęs ilgai pūliavusį pirštą, kuris paskui greitai užgijo. „Kalbama, jog daktaras su sūnumi Vova, gimnazistu, mėgino slėptis pas Rimšų Juozą, žinomo skulptoriaus brolį, – sakė ji, – bet kažkokio nedorėlio buvo įskųsti. Tuomet daktaras, gelbėdamas vienintelį sūnų, jį paslėpė sofoje namuose. Deja, vietiniai aktyvistai, pamatę, kad šaudymo vietoje trūksta vaiko, atlėkė ir iškrėtę butą surado berniuką. Savaime aišku, jam teko Pilviškių šilelio už Višakio upelio su kitais nelaimingaisiais dalia.“

Neseniai nuvažiavęs ten pamačiau du beveik 40 metrų nuotoliu vienas nuo kito esančius aptvertus kapus. Vienas jų – su paminkline lentele, kurioje įrašyta, kad 1941-ųjų rugpjūtį čia buvo nužudyta per 1000 žmonių.

Įdomu, kad visai gretimai, ant senvagės kranto, tebėra garsi Lozoraičių sodyba, kurioje tada, tik prieš pusę amžiaus, buvo susirinkę varpininkai – visas tuometinis kovotojų prieš carinę priespaudą inteligentų žiedas. Tarp jų – ir buvęs Lietuvos prezidentas dr. Kazys Grinius, šimtmečiu vėliau (po mirties) kartu su žmona apdovanotas žmonių gelbėjimo kryžiais, o šiais metais jiems abiem už tą patį suteikti Pasaulio teisuolių vardai.

Suprantama, tuomet varpininkai net negalėjo įsivaizduoti, kokia siaubinga tragedija po daugelio metų įvyks šiose vietose. Jau neradau šioje sodyboje gyvenusio aštuoniasdešimtmečio senolio – galimo tiesioginio tų žudynių liudininko. Jis jau senokai miręs. Ar įmanoma tikroviškai įsivaizduoti tokią makabrišką situaciją, pasijusti tų nelaimingųjų vietoje, išgirsti motinų su kūdikiais ant rankų aimanas, klykiančių iš siaubo vaikų balsus, visų atniukintų ant duobės krašto jausmus, belaukiant budelių šūvių į galvas? Moterys – toliau, o vyrai – čia, prie šito vienintelio ąžuolo.

Pasakojama, kad priešais ąžuolą esančioje pievelėje buvo įsakyta visiems nusirengti, padėti drabužius į krūvą ir kniūbsčiomis gultis į duobę. Šimtus kartų fronte žvelgęs mirčiai į akis Mauša Dembovskis vienintelis iš pasmerktųjų mirties akivaizdoje nepakluso ir kategoriškai atsisakė nusivilkti lietuvišką kario uniformą. Nieko nepadėjo prišokusių egzekutorių ir apsauginių įniršis. Jis lyg tas ąžuolas sulig savo pavarde – išdidus ir tvirtas – stovėjo prieš budelius tol, kol sužvėrėjusių žudikų šautuvų buožėmis buvo negyvai užmuštas. Žuvo nenugalėtas.

Žvelgiu dabar į tą vienintelį prie pat nužudytųjų kanalo tebeaugantį galingą, gilių raukšlių išvagotu veidu šimtametį ąžuolą, tartum gyvą paminklą drąsiam žmogui – gydytojui ir kariui Maušai Dembovskiui. Regiu šį medį, čaižytą žaibų, sukapotą kulkų, stebėjusį tokią nežmonišką baisybę… Atrodo, lyg jis, iškėlęs į apniukusį rudenėjantį dangų rankas, tebeklaustų: „Viešpatie, kodėl tai leidai?.. Kuo kaltas žmogus, tie kūdikiai, kad tu juos sutvėrei žydais, arabais, lietuviais, vokiečiais, o kitus iš jų – ir budeliais? Kodėl leidai įvykti tokiai siaubingai apokalipsei?“

Tyli dangus, tik palši debesys pabyra į sušnarėjusius ąžuolo lapus stambiais lietaus ašarų lašais.

Ne! Niekur ir niekados daugiau tenepasikartoja tokie holokaustai, katynės, maidanekai, osvencimai, gulagai… Niekados!

Vytautas GRINIUS

Lietuvos prezidento K. Griniaus memorialinio muziejaus direktorius

P. S. Manytume, kad Pilviškių seniūnija kartu su Vilkaviškio rajono savivaldybe galėtų inicijuoti Maušai Dembovskiui jo žūties vietoje pastatyti granitinį atminimo paminklą. To jis tikrai vertas. Tokią mintį neseniai pasiūliau Seimo nariui Emanueliui Zingeriui. Jis pritarė.