Kviečia meno kūrėjo darbų paroda

Renata VITKAUSKIENĖ

Vilkaviškiečiams pristatyta dailininko Prano Gudaičio tapybos darbų paroda. Anot profesionalų, jos eksponatai kaip Lietuvos pasididžiavimas galėtų būti rodomi žymiausiuose pasaulio muziejuose. Vilkaviškio kultūros centre paveikslus apžiūrėti galėsime iki lapkričio 20 d.

„Spalvų ir formų šventė! Vaikščiodama po parodą lankytoja sakė: „Jaučiu, kaip mano širdis pakyla ir vėl nusileidžia“, – taip dailininko P. Gudaičio kūrinių poveikį, nuo jų sklindančią nuotaiką apibūdino susitikimą su autoriumi vedusi kultūrininkė Daiva Kasulaitienė. Paveikslų įspūdį dar pastiprino taikliai parinktos melodijos, kurias grojo Vilkaviškio muzikos mokyklos akordeonininkų orkestras (vad. Liucija Bindokienė).

Menininkas, profesionaliosios dailės darbais praturtinęs kultūros centro erdvę, pats kone iš naujo atrado mūsų kraštą, mat čia buvo viešėjęs tik tarybiniais metais. Pakviestas meno mecenato Eugenijaus Bulavo, tapytojas P. Gudaitis mums rodo dalį parodos, kiek anksčiau vykusios Vilniuje. „Tikiuosi, kad ne paskutinį kartą čia lankausi su savo darbais“, – žadėjo dailininkas. Galbūt kita viešnagė bus dėl nuotraukų parodos, mat nuo jaunystės iki šiol P. Gudaitį kaip pomėgis lydi fotografija. Dailininkas ją traktuoja kaip tapybos greitesnę atmainą. „Intensyviai ir sėkmingai dalyvavau tarptautinėse parodose. Vis dėlto pamačiau, jog tarnauti dviem mūzoms yra pernelyg sudėtinga“, – sakė dailininkas.

Susitelkęs į dailę tapytojas pelnė šios srities profesionalų aukštų įvertinimų. „P. Gudaičio darbai gali kabėti Orsė muziejuje, Paryžiuje, ir jie nelabai kuo skirtųsi nuo prancūzų geriausių impresionistų paveikslų, Lietuvai ne tik nepadarytų gėdos, bet netgi taptų mūsų šalies pasididžiavimu“, – taip kolegą yra įvertinęs tapytojas ir kritikas Aloyzas Stasiulevičius.

„Dailininko P. Gudaičio darbai laisvi, emocionalūs, sklidini optimistinės nuotaikos, yra labai aukštos spalvinės kultūros. Tos spalvos žmogui sukelia gerus jausmus. Mano kolega Pranas, priešingai nei kiti šiuolaikiniai menininkai, labai daug tapo iš gamtos, kuri jam yra įkvėpėja ir kūrybos stimulas. Jis – Lietuvos dailininkų sąjungos tapytojų individualistų grupės narys, o tai reiškia, kad nėra abejingas savo krašto gamtai, realijoms, natūrai, ieško kelių, kaip paveldėtas tradicijas realizuoti šiuolaikinėje dailėje. Kiekvieną darbą jis tapo labai rimtai, atsakingai, ilgai, gaudydamas gamtos judėjimo, mirgėjimo nuotaikas, – įspūdžiais iš plenerų dalijosi dailininkas Antanas Beinaravičius. – P. Gudaitis kasmet rengia daug parodų Lietuvoje ir užsienyje, yra vienas iš žymiausių lietuvių tapytojų.“

Specialistai akcentuoja platų P. Gudaičio kūrybos diapazoną. Ankstesniuose darbuose dailininkas rinkosi realybės vaizdavimą ir interpretavimą, vėliau laipsniškai perėjo prie abstrakčių, dėmės, linijos ar net faktūros formų bei geometrizuotų kompozicijų. Parodoje dominuoja peizažinė tapyba, nors yra ir kitokios, pavyzdžiui, religinės tematikos darbų. „Atvežta paroda neapima P. Gudaičio kūrybos viso spektro, tačiau net ir iš šitų paveikslų matyti jo talentas, gebėjimai, aukštas profesionalumas. Jis yra meistras“, – pabrėžė A. Beinaravičius.

Kelias į meistrystę, pasak P. Gudaičio, prasidėjo kažkurią žvarbią vaikystės žiemą. „Kai būdavo labai šalta, mama mane pasodindavo į lovą, apkamšydavo pagalvėmis, duodavo pieštukų, popieriaus ir aš piešdavau. Iš kur atsirado noras, patraukimas piešti, negaliu pasakyti. Vėliau su draugais liedavome akvareles, mokykloje lankiau būrelį, tačiau nebuvau apsisprendęs būti dailininku. Po 8 klasių perėjau mokytis į vakarinę mokyklą, įsidarbinau statybininku, tapydavau tik laisvalaikiu. Vis dėlto baigęs vidurinę mokyklą įstojau studijuoti dailės“, – prisiminė P. Gudaitis, savo veikla pelnęs meno kūrėjo statusą.

Jo ilgametė patirtis sako, jog dailininkas menu turi gyventi, reikia įdirbio, nes kūrinys įtraukia, retai būna, kad paveikslas pavyksta iš karto. „Darbui reikia pasirengti psichologiškai, žinoti, ką darysi, pasiruošti medžiagas ir tada jau kibti. Menas nemėgsta „chaltūros“, tad jį reikia daryti rimtai arba palikti tik pomėgiu, – apie kompromisų nepripažįstantį procesą pasakojo P. Gudaitis. Dailės profesionalas pabrėžė būtinybę nuolat lavintis, nes kurį laiką nedirbęs praranda įgūdį, ryšį su kūryba. Po pertraukos sunku įgauti formą, nebeklauso galva, ranka, pasimiršta atrasti spalvų tonai, dažų maišymo niuansai, technika. „O kūrybos alkis visuomet kirba. Jei netapau, užsiimu kitomis veiklomis, parodų reikalais, tada sąžinė graužia, – kalbėjo dailininkas. – Dabar jau vėl turiu drobių, dažų ir būsimiems paveikslams ruošiuosi psichologiškai.“