Ką tik pasibaigė didžiuosiuose šalies miestuose organizuojamas „Nepatogaus kino“ festivalis. Tai nekomercinio pobūdžio socialinis-kultūrinis projektas, kuriame gali dalyvauti kiekvienas, todėl savanoriauti nusprendžiau ir aš.
Nors organizatoriai vykdo kilnią misiją, teko pastebėti, kad kai kurie žiūrovai piktavališkai naudojasi geromis sąlygomis.
Kino filmai „už dyką“
Tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“, aktualizuojantis žmogaus teisių tematiką, šiemet buvo jubiliejinis, vyko jau dešimtą kartą. Per šį projektą Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose (spalio paskutinėmis dienomis vyko ir Marijampolėje) pristatoma plati dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Prie šių veiklų įgyvendinimo savanoriškai prisideda daug žmonių visoje Lietuvoje.
Pastebėjusi, kad festivalio organizatoriai renka savanorių komandą beveik
15 tūkst. žiūrovų kiekvienais metais pritraukiančiam projektui, iškart nusiunčiau anketą. Gediminas Andriukaitis, „Nepatogaus kino“ direktorius, savanorius supažindino su festivalio tikslais ir idėjomis.
Festivalio organizatoriai siekia, kad visi norintys galėtų pamatyti rodomus filmus svarbia žmogaus teisių tema, todėl nėra fiksuotos kainos. Kiekvienas įsigydamas bilietą į aukų dėžutę turi įmesti simbolinę vieno cento monetą ar daugiau. Tačiau stovint eilėje atsiranda rizika negauti bilieto į norimą seansą, todėl yra galimybė nusipirkti bilietą internetu už standartinę kainą. Deja, teko pastebėti, kad festivalio dalyviai dažnai to neįvertina ir nepagrįstai užsipuola informacijos centre dirbančius žmones, kad jiems neliko bilietų.
Kiti savanoriai man pasakojo, kad dažnai žiūrovai nori nusipirkti daugiau nei dešimt bilietų, nors ateina dviese arba trise. Kartais tie patys žmonės nusiperka bilietus į filmus, kurie vyksta tuo pačiu metu, nors akivaizdu, kad fiziškai jiems bus neįmanoma suspėti. Geros sąlygos vilioja žmones pasinaudoti galimybe „už dyką“ nueiti į kiną.
Replikos kino salėse
Mano darbas sostinės kino teatre buvo pažymėti žiūrovų bilietus, rezervuoti vietas festivalio svečiams, patikrinti, ar atvyko titruotojas, prižiūrėti, kad nekiltų jokių nesklandumų per seansą.
Nors festivalis pritraukia daug išsilavinusių, už žmogaus teises pasisakančių, tolerantiškų žiūrovų, tačiau kino salėje per seansą dažnai teko girdėti ir nemandagių replikų. Filme „Trumpa išsilaisvinimo instrukcija“, pasakojančiame apie Rusijoje gyvenančių merginų siekį susigrąžinti veiksnumą, stambiu planu buvo rodomos scenos su žmonių, turinčių įvairių negalių, veidais. Tuo metu salėje nuskambėjo… juokas.
Tada pagalvojau: kodėl šitie žmonės eina į tokius seansus, kodėl jiems nepasirinkus komercinio kino, kokios nors lengvos amerikietiškos komedijos? Juk į šį festivalį daugiausia susirenka žiūrovai, kuriems rūpi kitų žmonių likimai, kurie galbūt nori kažko patys išmokti, praplėsti savo akiratį.
Istorijos, kuriomis sunku patikėti
Nors Vilniaus kino teatruose mane nuvylė kai kurių lankytojų elgesys, iš tiesų labai palaikau pačią festivalio idėją ir neabejoju, kad savanoriausiu ir kitais metais. Darbas kino teatre man leido pažinti daug įdomių žmonių ir visą kino pasaulį iš arčiau. Dalyvavau neįprastose diskusijose, pamačiau daugybę turiningų dokumentinių filmų. Kai kuriomis juose vaizduojamomis istorijomis buvo sunku patikėti.
Labiausiai įsiminė amerikiečio Adomo Irvingo debiutinis filmas „Išmuštas iš vėžių“ apie Aspergerio sindromą turintį berniuką Darių. Nuo vaikystės jam patiko traukiniai, tamsūs metro koridoriai tapo Dariaus prieglobsčiu nuo bendraamžių smurto ir patyčių. Būdamas aštuonerių metų berniukas mintinai žinojo visą miesto geležinkelio sistemą, o kai jam suėjo penkiolika, pažįstamas mašinistas paprašė jį pavaduoti ir pavairuoti tikrą traukinį. Daugiau kaip tris dešimtmečius Darius sąžiningai ir saugiai vairavo traukinius bei autobusus. Tačiau manija traukiniams jam „kainavo“ 32 suėmimus ir daugiau kaip 20 metų kalėjimo.
Šis filmas privertė susimąstyti apie nepaslankią teisinę sistemą, atsisakiusią priimti žmogaus kitoniškumą.
Eglė JUKNAITĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.