Konsulate dirbančios vilkaviškietės Amerika neužbūrė

Eglė KVIESULAITIENĖ

Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke dirbanti vilkaviškietė savo ateities su JAV nesieja. Mergina svajoja būti naudinga gimtinei, o “svajonių šaliai” dėkinga už naujas patirtis.

Pakeisti pasaulio

Jau šešerius metus svajonių šalimi vadinamose Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti Sonata Brokevičiūtė gerai prisimena, kaip būdama šešiolikmetė išvyko mokytis į Verde Valley privačią mokyklą Arizonos valstijoje tam, kad galėtų pakeisti pasaulį.

Pamačiusi Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) iniciatyva sukurtą filmą apie skirtingose šalyse gyvenančių vaikų problemas – skurdą, mirtinas ligas, pilietinio karo siaubus, diskriminaciją, „Aušros“ gimnazijos dešimtokė tada užsidegė noru mokytis ir dirbti tose srityse, kurios galėtų įveikti blogį. O supratusi, jog Lietuvoje savo svajonės nepajėgs realizuoti, susirado UNICEF būstinės Niujorke kontaktus ir ryžosi palikti namus – išvyko mokytis į šios organizacijos rekomenduotą tarptautinę mokyklą.

„Santakoje“ rašėme vilkaviškietės įspūdžius iš Malavyje – vienoje labiausiai atsilikusių Afrikos valstybių praleistų atostogų, kur Sonata kartu su bendramoksliais savanoriavo šios šalies mokyklose, ligoninėse. Ir tada dar skaudžiau suprato pasirinkusi sunkią misiją: kad pakeistume pasaulį, pirmiausia turime keistis patys.

Tiesa, dabar Sonata pripažįsta, kad per šešerius metus, praleistus JAV, jos idealizmas priblėso, o suvokimas, kaip reikėtų keisti pasaulį, pasikeitė.

– Dabar suprantu, kad greitai pasaulio nepakeisi. Kad reikia veikti lėtai, bet užtikrintai. Stengtis, kad pasaulis pasikeistų, privalome kiekvienas. Nes tai, kas vyksta baisaus pasaulyje, yra šalia mūsų, – sakė S. Brokevičiūtė.

Pamatai ateičiai

Prieškalėdinis laikas Sonatai – itin sunkus. Be darbo konsulate, ji Fordhamo universitete studijuoja tarptautinius santykius, šiuo metu laiko egzaminus, baigia rašyti diplominį bakalauro darbą ir jau kraunasi lagaminus kelionei į Lietuvą. Per Kūčias ji jau bus Vilkaviškyje.

Sonata neabejoja, kad pasirinkusi tarptautinių santykių studijas pasidėjo gerus pamatus savo ateities planams. Mat tarptautinių studijų programa susideda iš įvairių disciplinų: tarptautinės teisės, ekonomikos, politikos, istorijos, sociologijos, antropologijos ir kt.

Į bendras paskaitas susirenka įvairių specialybių studentai, todėl vyksta turiningos, įvairiapusės diskusijos. Juk, pavyzdžiui, politiką studijuojantis jaunuolis pasaulį mato ne būtinai taip pat, kaip studijuojantis psichologiją, tad galima pasidalyti įdomiomis įžvalgomis.

Studijos Fordhamo universitete Sonatai suteikė galimybę mokytis dvi kalbas, stažuotis įvairiose organizacijose, semtis patirties užsienio universitetuose, bendradarbiauti su užsienio ekspertais. Šios studijos paruošia žmones spręsti sunkius XXI amžiaus klausimus ir kartu suprasti, kad sprendžiant bet kurį iš jų vystosi nauji padariniai, kurie sukuria naujas problemas, tokias kaip Europą krečianti pabėgėlių krizė ar karas Ukrainoje.

Užtikrinti saugumą

Savo bakalauro darbe Sonata rašo būtent apie pabėgėlių krizę ir apie tai, kaip išnaudoti demokratinių inovacijų privalumus, suderinti nacionalinius ir tarptautinius interesus, kad galėtume efektyviai įgyvendinti bendrą Europos prieglobsčio sistemą. Jos atliktas tyrimas rodo, kad suradus būdą visoms Europos šalims drauge nuosekliai ir vienodai įgyvendinti sistemą, saugumą būtų galima užtikrinti.

Bėda ta, kad vakariečiai renkasi tarp dviejų alternatyvų: siekia užtikrinti deklaruojamas žmogaus teises ir kartu – savo saugumą. Tačiau vilkaviškietė įsitikinusi, kad turime rasti daugiau problemos sprendimo būdų. Į procesą reikia įtraukti visus žmones, kad jie patys jaustų atsakomybę už sprendimus, suvoktų savo pareigas ir teises, gautų objektyvią informaciją ir reikalautų iš politikų nuoseklių žingsnių.

Imigrantės dalia

Rašydama bakalauro darbą Sonata sako pajutusi, kad jos keliamos problemos aktualios visur ir visiems. Net ji pati, nuvykusi į demokratijos, laisvės ir apskritai svajonių išsipildymo šalimi vadinamas JAV, pajuto tą dvelkiantį šaltį, su kuriuo susiduria emigrantai.

– Tikrai nemaniau, kad tik atvykusi į Niujorką, nepažinodama nė vieno žmogaus, nežinodama miesto transporto sistemos, naktį pasislėpusi tykosiu autobuso. Kad būsiu priversta kraustytis iš buto į butą per pačią egzaminų sesiją, – prisiminė milijoniniame mieste studijuojanti vilkaviškietė. – Nenumaniau, kad vienas profesorius taip akivaizdžiai ignoruos užsienietę studentę, kad jai pristatant darbą tiesiog nusisuks į kitą pusę.

Kad ir kokios atviros šalies įvaizdis sudarytas apie JAV, Sonata prisimena, kaip sunkiai jai pavyko gauti dokumentus, leidžiančius dirbti pagal jos studijuojamą specialybę. Mat tarptautinių reikalų departamentas akivaizdžiai prioritetą teikė amerikiečiams.

– Nors buvo be galo sunku suprasti, kad visų taip aukštinama šalis realybėje turi labai didelių problemų, šiandien labai vertinu įgytą patirtį. Žinau, kad sava patirtis, kai atvykęs į kitą visuomenę jautiesi atstumtuoju, geriau už visas teorijas ar formules skatins mane nenusisukti nuo panašiose situacijose atsidūrusiųjų, suprasti ir užjausti dar didesnę atskirtį kenčiančius žmones probleminiuose regionuose, – patirtimi dalijosi S. Brokevičiūtė.

Nauja patirtis

Tačiau lietuvės kelyje pasitaikė ir labai puikių žmonių, profesorių, kurie ne tik mokė, padėjo brautis per visas amerikietiškas „sienas“, bet net rasti kontaktų, kad ji galėtų dalyvauti Amerikos lietuvių veikloje.

Apie tai, kaip gyvendama toli nuo Lietuvos galėtų būti naudinga savo gimtinei, Sonata galvoja nuolat. Nuo pat pirmųjų metų Niujorke su bendraminčiais ji sukūrė grupę, pasivadinusią Lietuvos profesionalais Niujorke. Šios grupės nariai nuolat susitinka diskutuoti Lietuvai ir jų bendruomenei aktualiomis temomis, keičiasi kontaktais ir informacija. Pas juos viešėjo daug garbingų svečių iš Lietuvos universitetų, Pasaulio lietuvių jaunimo organizacijos ir kt., kurie patarė, kaip Niujorko lietuviai galėtų padėti savo šaliai.

Kai Lietuvos generaliniam konsulatui reikėjo žmogaus, kuris pažinotų Niujorko lietuvių bendruomenę, galėtų sutelkti visus valstijoje studijuojančius lietuvius bendriems projektams arba padėtų užmegzti ryšius su amerikiečių kompanijomis, valdžios institucijomis, žurnalistais, šis darbas buvo pasiūlytas S. Brokevičiūtei. Mat konsulato darbuotojai merginą puikiai pažinojo kaip iniciatyvią, gabią savanorę, sugebančią sutvarkyti visus pavestus reikalus. O pati Sonata norėjo pamatyti, kaip iš arti atrodo diplomatų darbas, įgyti naujos patirties ir pasvarstyti, ar pati save įsivaizduotų diplomatinėje tarnyboje.

Pristato verslininkams

Tad nuo rugsėjo vilkaviškietė dirba Lietuvos generalinio konsulato Ekonomikos departamente. Lietuvės darbas – labai įvairiapusiškas. Ji bando užmegzti kontaktus, kurie būtų naudingi ieškant investuotojų Lietuvoje, taip pat padeda Lietuvos verslininkams, kurie nori plėsti veiklą JAV. Vilkaviškietė padėjo konsului bei Lietuvos ambasadoriui organizuoti susitikimus, kuriuose Lietuvos diplomatai amerikiečiams norėjo pristatyti Lietuvą kaip kylančią rinką. Kartais susitikimai užsitęsia iki vėlyvos nakties.

Sonata sakė, kad jai labai smagu amerikiečiams pasakoti apie lietuviškus biotechnologijų išradimus, kurie pripažinti Izraelio, NASA specialistų. Ir matyti, kaip nustemba JAV verslininkai, iki šiol Lietuvą įsivaizdavę kaip skurdžią, pradedančią atsigauti posovietinę šalį.

Akina nelygybė

Sonata prisipažįsta, kad ir kaip ją tenkintų darbas ar uždarbio galimybės, su JAV sieti tolimesnių gyvenimo planų neketina.

– Negaliu susitaikyti su tokia nelygybe, kokią matau Niujorke, nors dauguma čia gyvenančiųjų paprasčiausiai išmoksta būti šalti ir abejingi šalia kenčiančio žmogaus skausmui, – priežastis vardijo lietuvė. – Kiekvieną rytą keliaudama į universitetą einu taku pro vieną didžiausių ir brangiausių Niujorko viešbučių, šalia kurio stovi prabangūs automobiliai neperšaunamais stiklais. O tiesiai po viešbučio langais, keli centimetrai nuo šaligatvio, ant kartono dėžių miega žmonės.

Anot vilkaviškietės, Amerika ir patiems amerikiečiams ne visada yra svajonių šalis. Nors šalyje yra daug gerų universitetų, tačiau viešosios mokyklos nėra saugios, o mokslo kokybė, pedagogų kompetencija jose – gan žema.

Nė dienos veltui

Sonata džiaugiasi, kad turėjo galimybę pati savo kailiu išbandyti Ameriką ir pasimokyti iš jos sėkmių ir nesėkmių. Nors dar nežino, kas bus „rytoj“, tačiau svajoja dirbti savo šaliai. Jei ne pačioje Lietuvoje, tai kur nors netoli jos.

– Tai mano namai, į kuriuos ne tik noriu grįžti, bet ir daryti viską, kad juose būtų gera. Amerikoje noriu kuo greičiau įgauti patirties ir žinių, kurios praverstų mano šaliai, ir greičiau parvažiuoti, – nostalgijos neslepia Vilkaviškyje gimusi ir užaugusi Sonata.

Ji prisipažįsta, kad paskutinę sesijos dieną, tiesiai po egzamino, iškart skubės į oro uostą ir skris namo, kad veltui nenueitų nė viena brangi atostogų diena. Ir jau įsivaizduoja, kaip vos įvažiavus į Vilkaviškį jos veide nušvis šypsena. Nes užlies tas malonus jausmas -– viskas čia sava. Ir gaivus Lietuvos oras, ir skaisti saulė, vaiski žaluma, jauki tyla ir mieli žmonės, kurie kasdien daro mažus gerus darbus, nors jiems patiems čia gyventi nelengva.