Močiutės prisiminimai atgyja vaikų ir anūkų darbuose

Andrius GRYGELAITIS

2017-ieji paskelbti Tautinio kostiumo metais. Uosių kaime gyvenanti Asta Grigalevičienė sunkiai suskaičiuoja, kiek tautinių kostiumų yra pasiuvusi. Jos kurtais rūbais puošiasi daugybė meno kolektyvų narių, pavieniai žmonės. Už gebėjimą siūti, meilę tautiniam paveldui ir kultūrai A. Grigalevičienė dėkinga vienam žmogui – savo močiutei Kazimierai Zalagaitienei.

Nepalaiko R. Karbauskio idėjų

Nors kitiems pasiūtų tautinių kostiumų A. Grigalevičienė neskaičiuoja, tačiau pati jo neturi. Tiesa, moteris svarstė, kad ateinančių metų proga visai norėtų sau pasisiūti šį rūbą. Visus tautinius kostiumus Uosių kaimo gyventoja siuva laikydamasi tradicijų. Tai liudija ir 2014 m. įgytas tautinio paveldo produkto sertifikatas.

Asta yra Vilkaviškio kultūros centre veikiančios Mažosios audimo artelės siuvėja ir tautinius rūbus siuva iš artelės audėjų išaustų audinių.

Žinodama, kad ateinantys metai paskelbti Tautinio kostiumo metais, A. Grigalevičienė tikisi sulaukti dar daugiau užsakymų, nors jų netrūksta ir dabar. Tiesa, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio siūlomų idėjų visiems šalies ikimokyklinukams padovanoti tautinius kostiumus pašnekovė nepalaiko.

„Geriau jau tautinius kostiumus padovanotų mokykloms, kurios tikrai ne visos juos turi. Darželinukai labai greitai juos išaugs ir vargu, ar jų atmintyje užsifiksuos tas trumpas periodas, kai jie galėjo dėvėti nacionalinį rūbą“, – svarstė siuvėja.

Pavydėjo pusseserei

Siūdama A. Grigalevičienė neskaičiuoja valandų. Jos vyras ir vaikai jau įprato, jog mama tarsi ir yra namie, tačiau dažnai mintimis ji būna kažkur kitur. Asta prisipažino, kad siūdama ji ne tik užsidirba pragyvenimui, bet kartu atsipalaiduoja, pamiršta viską aplinkui. Tiesa, neretai nuo ilgų sėdėjimo valandų jai paskausta nugarą. Moteris rado būdą, kaip išspręsti šią problemą. Ji jau beveik penkerius metus šoka Kybartų kultūros centro moterų liaudiškų šokių grupėje „Katpėdėlės“. Anot jos, šokant praeina ne tik fiziniai skausmai, bet ir gaunamas teigiamas emocijų užtaisas.

„Pamenu, vaikystėje manęs nepriėmė į šokių grupę. Aš labai pavydėjau savo pusseserei, kuri šoko kone visuose mokyklos pasirodymuose, dažnai koncertuodavo kultūros centro renginiuose. Pati lankyti šokių pamokas išdrįsau tik tada, kai choreografė Sonata Jankienė Vilkaviškyje pakvietė į linijinių šokių grupę. Vėliau pradėjau važinėti ir į „Katpėdėlių“ repeticijas Kybartuose“, – prisiminė pašnekovė.

Ji juokėsi, kad pirmos trys repeticijos Kybartuose neatrodė sunkios, tačiau vėliau viskas staiga pasikeitė. Kolektyvo vadovė Irena Šunokienė pradėjo reikalauti to, prie ko Asta nebuvo įpratusi.

„Tai mano nugara nebuvo tiesi, tai pradėdavau šokti ne ta koja. Dabar viskas lyg ir gerai, bet prieš penkmetį tikrai buvo daug vargo. Prisimenu, kad jau po mėnesio repeticijų teko šokti viename renginyje – dar niekada kojos nebuvo taip drebėjusios“, – juokėsi A. Grigalevičienė.

Iš kartos į kartą

A. Grigalevičienė turi daug pomėgių. Ji ne tik siuva, šoka, bet ir siuvinėja, užsiiminėja prancūzišku nėrimu, yra bandžiusi velti vilną, megzti, lipdyti molį, užsiimti dekupažu, austi. Vis dėlto daugiausia laiko ji praleidžia siūdama. Moteris siuvimu susižavėjo dar vaikystėje.

„Prisimenu, jau vaikystėje svajojau apie žaislinę siuvimo mašiną. Kai ją gavau, labai džiaugiausi. Su ja siūdavau lėlėms rūbus, netgi sau sijoną buvau pasisiuvusi“, – šypsojosi pašnekovė.

Uosių kaimo gyventojai ši veikla niekada nebuvo pabodusi. Ji siuvimo amato mokėsi Kaune, vėliau, jau baigusi mokslus, dvejus metus gyveno pas močiutę ir sėmėsi iš jos patirties. Maždaug prieš dešimtmetį į amžinybę išėjusi K. Zalagaitienė taip pat buvo siuvėja.

„Močiutė turėjo daug kitų pomėgių, tačiau bene labiausiai ji žinoma dėl savo dainavimo. Ji dainavo Čyčkų kultūros namų folkloro ansamblyje, vaidino vietos teatre. Iš močiutės talentą ir pomėgius paveldėjo kone visi jos palikuonys. Jos dukros dainuoja, kuria eiles, skaniai gamina valgyti, mezga. Anūkai ir proanūkiai taip pat turi polinkį į meną: dainuoja, groja, piešia“, – vardijo A. Grigalevičienė.

Paroda močiutės atminimui

K. Zalagaitienę ir šiandien daug kas puikiai atsimena. Tai buvo kaimo šviesulys. Ji niekada niekam neatsisakydavo ištiesti pagalbos ranką, nesvarbu, kad pačiai būdavo sunku. Pagerbdami jos atminimą, giminaičiai Kaune, Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejuje, surengė parodą „Kūrybos gijos iš močiutės klėtelės“. Joje buvo eksponuojami K. Zalagaitienės dukros alvitietės Virginijos Seinauskienės bei anūkių A. Grigalevičienės ir Aistės Jonevičienės darbai. Kaune gyvenanti A. Jonevičienė ir buvo pagrindinė šios parodos iniciatorė.

Lankytojai kone mėnesį galėjo apžiūrėti eksponuojamus A. Grigalevičienės siūtus tautinius kostiumus, V. Seinauskienės kryželiu siuvinėtas staltieses, pagalves bei paveikslus, A. Jonevičienės iš vytelių pintus dirbinius, kitus rankdarbius. Parodos atidarymo metu skambėjo ir liaudies dainos, kurias kadaise traukė garsi mūsų krašto dainininkė K. Zalagaitienė. Jas atliko gausus būrys moters palikuonių – vaikai, anūkai proanūkiai.