Karpinių parodą vilkaviškietė pristatys Palangoje

Balandžio 5d., 18val., Palangos savivaldybės viešosios bibliotekos parodų salėje bus pristatyta vilkaviškietės Vaidutės Diržiuvienės karpinių paroda.

Kaip pasakoja pati kūrėja, paroda, nr. 7 – tai trumpas iškarpytas atminimas, raktas į netikėjimo ir atradimų gyvenimą nedangstant silpnumo , , moralės įstatymu“, nutraukus nereikalingus minties saitus į prasmę, o ne į ištakas.

„Prieštaravimai, nesvarbios, išvestinės problemos trikdo kasdienį, įprastinį gyvenimą tarsi spąstai svetimų minčių, tarsi gyventume ne savo pasirinktą gyvenimą.

Širdis plaka prarastą laiką, o laikas visuomet godus. Jis ryja ir ryja – ir nieko negrąžina. Kaip baisu girdėti, kad nugyvenau paskirtą gyvenimą? Aš pavėlavau! Gerokai pavėlavau! Galima amžinai apie tai kalbėti, bet gyvenimo aš nepakeisiu – jis pernelyg standžiai suaustas su kitų gyvenimais. Gyvenimas, tarsi amžinas egzistencijos smėlio laikrodis vis persiverčia, persiverčia ir persiverčia. Ir kaskart tu ir aš, menkos smiltelės, kokie esame, irgi apsiverčiame aukštyn kojomis… Bet niekas nepasikeičia: gyveni dabar, gyvenai anksčiau, gyvensi dar kartą ir neskaičiuojamą daugybę kartų; jame nebus nieko nauja, kiekvienas skausmas ir kiekvienas džiaugsmas, visos smulkmenos ir dideli dalykai kartosis ta pačia seka – net ir šis vėjas, šitie medžiai, paukščiai, tas slidus skalūnas, net ir tos kapinės ir pasodintos gėlės ant jų, ta baimė, taip pat ir ši miela akimirka, tik mąstymo eksperimentas, kulminacija pasišnabždėjimų su savimi po medžių laja.

Išlįskime iš savo slėptuvių į mano nr. 7 saulėkaitą, išsirinkime kelią ir pasivaikščiokime po amžiną pasikartojimą. Tik per toli nenukeliaukime? Grįžkime anksčiau? Pasivaikščiojimas prasideda šviečiant saulei, o baigiasi patamsiu, o tai pavojus netekti savo savasties arba netapti tuo, kas esame.

Tai kas mes esame? Gal žmonės pogrindyje? Kunigai, paslapčių sergėtojai? Filosofai – minčių režisieriai? Kas?… Norint pažinti save ir nugyventi gyvenimą, reikia pažinti ir suprasti aplinkinius, jų savastį, išmokti dalintis su tau siųstais ar sutiktais gyvenimo pasiuntiniais. Dostojevskis rašė, kai kuriuos dalykus galima sakyti tik draugams; kai kurių negalima sakyti net draugams; galop yra dalykų, kurių negalima pripažinti net sau! Be abejo, tie dalykai, kurių nesakome net sau, išsiveržia. Gyvenimo prasmės pasiuntiniai išnyksta, kai jų žinia suprasta. Ir vėl lieki vidinėje savastyje tarp dviejų vienodų tuštumų: tamsos prieš gimimą ir tamsos po mirties.

Tad, nesistenkime ieškoti gyvenimo prasmės, netgi kalbėti sakiniais, nesistenkime nieko atrasti ar išspręsti! Leiskime mintims laisvai tekėti, nekontroliuokime jų. Koks be būtų gyvenimas – tai mūsų gyvenimas. Ir gerai žinau – tyliausią naktį iškrenta daugiausia rasos…

Karpinių iš popieriaus paroda nr. 7, tai tarsi nenugyventi gyvenimai, grįžimai į šią, į kitą akimirką, gal neišgirstas sąžinės balsas – atgal į praeitį ir tolyn į ateitį, o gal naujos savasties kūrimas ant seno gyvenimo pelenų, tarsi nesutryptos mintys apie gyvenimą ir gyvenimui.“ – sako laisvoji kūrėja Vaidutė Diržiuvienė / Auštara/.