Pilviškiuose „pražydo“ margučių medžiai

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Velykos. Kiekvieno laukiama pavasario šventė, kurios svarbiausias atributas – margutis.

Pilviškietė Ona Kazakevičienė savo kieme ypatingai pasipuošusi laukia Velykų jau ne pirmus metus. Miestelio pakraštyje, Birutės gatvėje, gyvenanti moteris šįmet po savo namo langais augančią obelį papuošė ypač gausiai. Ant medžio švenčių jau laukia beveik septyni šimtai pilviškietės rankomis nertų spalvotų kiaušinių.

Septyniasdešimtmetį perkopusi moteris juos kuria per žiemą. Šįmet jų sakė nunėrusi per du šimtus. Taip ji ne tik sutrumpina ilgus žiemos vakarus, sunaudoja visus atliekamus siūlgalius, bet ir pasipuošia aplinką atėjus pavasariui. Tiesa, siūlų pilviškietė sakė jau pritrūkusi. Anksčiau važiuodavusi į miestą, į dėvėtų rūbų parduotuves, bet dabar jau nelabai pajėgianti. Vis dėlto Velykų medį pasipuošti ji kiekvieną pavasarį ant kopėčių lipa pati.

– Aš jau tokia esu – romantikė, – prisipažįsta moteris. – Prisigalvoju visokių dalykų. Man turi būti gražu ir jauku.

Didžiulėje Onutės namų valdoje – pavyzdinga tvarka. Visur jaučiasi šeimininkės ranka, prisodinta gėlių. Kai gali, teritoriją padeda prižiūrėti netoli gyvenantys vaikai. Antrą Velykų dieną jie kartu su anūkais tradiciškai suguža į pilviškietės namus.

Šįmet pasipuošęs ir Pilviškių centras. Judriausiame gatvių susikirtime, prie pat kultūros namų, pražydo ir miestelio bendruomenės velykinis medis. Į nupjautą kelmą įtvirtintame berželyje supasi per du šimtai žmonių padovanotų margučių. Pievelę po medžiu puošia bendruomenės „Auksarankių“ klubo sukurtos gėlės.

Pasak bendruomenės pirmininkės Loretos Bieliukienės, puošiant šį kampą prisidėjo ir seniūnija, ir kultūros namai. Velykų medis pačiame Pilviškių centre stovi jau kuris laikas, bet niekas jo neniokoja, nebent lengvus margučius nuplėšia vėjas. Niekas „neskriaudžia“ ir nupjautų pakelės medžių kelmuose antri metai įkurdinamų gėlynų. Juos taip pat sodina bendruomenė.

Margučiai mūsų krašte ir slavų tautose yra susiję su Velykų šventėmis. Tačiau kiaušinių dažymo ir keitimosi jais paprotys yra daug senesnis už krikščionybę. Beveik visos senojo pasaulio tautos tą paprotį žinojo. Dar prieš Kristaus gimimą kiaušinis buvo laikomas ne tik pavasario gamtos atgimimo simboliu, bet ir kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Kai kur Lietuvoje išlikęs paprotys kiaušinius dažyti ne tik per Velykas, bet ir per Šv. Jurgį bei Sekmines.

Autorės nuotr.